Mitas yra ankstyviausias sąmonės tipas ir forma bei jame esančio aplinkinio pasaulio atspindys. Mitologinės pasaulėžiūros ypatumai yra tai, kad pats mitas yra ankstyviausia istorinė forma, pagal kurią individas supranta aplinkinę tikrovę. Mitas sujungia ir sudėtingai susieja pradines asmens žinias, individualaus ir socialinio mąstymo bei elgesio reguliavimo normas, taip pat meninius ir estetinius kriterijus, emocinį dizainą ir žmogaus veiklos vertinimo kriterijus.
Mitologija, pasak daugelio mokslininkų, atsiranda prieš šiuolaikinį žmogų, ne tik kaip tam tikra žodinė kūryba, kurios šaltinis yra žmogaus vaizduotė. Mitologija taip pat turi motyvą ne tik patenkinti žmogaus smalsumą ir ieškoti atsakymų į deginančius gyvenimo klausimus. Mitologinė pasaulėžiūra veikia kaip neatsiejamas visuomenės socialinio reguliavimo mechanizmas, be to, objektyvus mechanizmas, nes tam tikru savo vystymosi etapu visuomenė pradeda ypač jausti tokio reguliatoriaus poreikį. Šiuo aspektu mitologinė pasaulėžiūra pasireiškia kaip būdas išsaugoti natūralią ir žmogišką žmonių harmoniją ir psichologinę vienybę.
Mitologinės pasaulėžiūros specifiškumas šia prasme susideda iš to, kad ji kuriama ir atkuriama naujoms kartoms ne remiantis racionalia logika ir ankstesnių kartų istorine patirtimi, o fragmentiškais pasaulio vaizdais, kurie yra grynai individualūs ir vaizdiniai. Tokio paveikslo rėmuose gamta, socialiniai reiškiniai atsispindi ir yra motyvuoti tokiam apmąstymui tik tiek, kiek šiame atspindyje reikia pačių žmonių.
Mitologinė pasaulėžiūra šiame visuomenės formavimosi etape iš esmės apibūdinama kaip priežasties-pasekmės metodų, apibūdinančių tikrovę, ignoravimas, dėl ko pasaulio vaizdas atsiranda tik jo erdviniame-laikiniame dizaine (pavyzdžiui, nerealiais žmonių gyvenimo laikotarpiais, jų išsigimimu ir prisikėlimu kitokios kokybės ir pan.)..).
Mitologinėje sąmonėje pagrindinis dalykas yra įvaizdis, kuris, tiesą sakant, skiriasi mitologija nuo filosofijos, kur jau vyrauja racionalus mąstymas. Nepaisant to, mitas pateikia pasaulį žmogui ne tik pasakos pavidalu, bet ir tokiu būdu, kai neginčijama tam tikra aukštesnė valdžia. Šis veiksnys vėliau tampa „grynų“ religijų, išsiskiriančių iš mitologijos, formavimosi pagrindu.
Mitologinė pasaulėžiūra turi dar vieną bruožą - mitoje visada egzistuoja nedalomas vaizdavimas tarp natūralios substancijos ir paties žmogaus. Šios vienybės socialinė reikšmė yra įkūnyta kolektyvizmo principuose, kurie teigia, kad viskas šiame pasaulyje yra taikoma, jei problema išspręsta kolektyviai.
Remiantis šiomis savybėmis, galima teigti, kad pagrindinė mitologinės sąmonės ir pasaulėžiūros funkcija neslypi pažintinės veiklos plokštumoje, ji yra grynai praktinė, o jos pagrindinis tikslas yra sustiprinti visuomenės ar jos dalies tvirtumą. Mitas, skirtingai nei filosofija, nekelia klausimų ir problemų ir nereikalauja iš žmogaus sąmoningo požiūrio į aplinką.
Tačiau kaupiantis praktinėms žinioms kyla objektyvus poreikis sisteminti jas jau racionalaus aktyvumo lygmenyje, taigi ir teorines. Todėl mitologinė sąmonė pirmiausia „ištirpsta“ religinėje, o tada teikia pirmenybę filosofinei, vis dėlto išliekančiai kiekvieno žmogaus sąmonėje įprasto lygio psichinių reprezentacijų pavidalu.
