Kamensko - Uralo kraštotyros muziejaus gimimo data yra 1924 m. Gegužės 5 d. Laikotarpis nuo 1917 m. Iki 1927 m. Laikomas „auksiniu dešimtmečiu“ vidaus vietos istorijai vystyti. Tūkstančiai entuziastų, nepaisydami gyvenimo sunkumų, parodė didelį susidomėjimą savo šaknimis ir muziejaus darbu. Na, jei kaime buvo žmogus, kuris žino, kaip sutvarkyti žmones ir dirbti. Būtent tokiose vietose gimė vietos istorijos mylėtojų būriai, buvo kuriami muziejai. Dažniausiai tai atsitiko gamyklose, mokyklose ar kultūros namuose.
Kolchedano muziejaus gimimas
Kamenskas - Uralo kraštotyros muziejus, žinoma, neatsirado nuo nulio. Jos įkūrėjas, žmogus, ilgą laiką gyvenęs Uraluose, mylėjo ir vertino šį kraštą bei rinko visą savo amžininkams ir palikuonims medžiagą. Ivanas Jakovlevičius Styazhkinas, Kamensko-Uralskio garbės pilietis, folkloristas, kraštotyrininkas, selekcininkas, meteorologas, taip pat yra vienas iš boksitų telkinio atradėjų.
Pirmieji rinkiniai ir žoliniai augalai pradėti rodyti 1902 m. Kolchedano miesto vyrų mokykloje, kur vadovas ir mokytojas dirbo Ivanas Jakovlevičius. Tikslas buvo paprastas: jis supažindino savo mokinius su gimtojo krašto gamta. Jis taip pat rinko įvairių mineralų pavyzdžius, šios vietos nuo seno garsėjo rūdos telkiniais. Jo ir jo mokinių surinktus daiktus ir žolinius augalus, kuriuos padovanojo Uralo gamtos istorijos mylėtojų draugija (UOLE), jis padėjo mokykloje, 1905 m. Suorganizuodamas pirmąjį nedidelį muziejų. Po revoliucijos, palikęs miestą, dalį eksponatų jis pasiėmė su savimi, o likusius paliko mokyklai.
Kamensko-Uralo kraštotyros muziejaus atsiradimas
Daugelį metų jam brangūs daiktai liko neprašyti. Styazhkinas ir jo šeima pakeitė gyvenamąją vietą, tačiau jis neturėjo sąlygų sukurti ekspozicijos. 1923 m. Šeima persikėlė į Kamensk-Uralsky ir atsinešė su savimi penkis svarus mineralų ir akmenų. Per metus I. Ya. Styazhkinas bandė perduoti savo „lobius“ miesto kultūros namams, tačiau jiems vietos nebuvo, vadovybė nerodė susidomėjimo.
1924 m. Gegužės 2 d. Jam buvo pasiūlytas apleistas pastatas ir mažai pinigų remontui. Padedami savanorių, jie greitai sutvarkė daiktus, sudėjo į stiklus, suremontavo stogą, o po 3 dienų viešas, nemokamas muziejus buvo pasirengęs priimti lankytojus. Bet jie neskubėjo apžiūrėti prastos ekspozicijos. Paaiškėjo, kad užtenka atidaryti muziejų kartą per savaitę, savaitgalį. Styazhkinas ir jo šeima dirbo savanoriškai.
Muziejaus fondo plėtra
Muziejuje pradėjo atsirasti vietos istorijos eksperto, puikaus pasakotojo, gerbėjų ir rėmėjų Ivano Jakovlevičiaus nuopelnai. Jauni žmonės čia atėjo žinių. Po žemės ūkio parodos, kurią muziejaus sienose surengė rajono vykdomasis komitetas, išliko vertingų daiktų, tokių kaip vitrinos, grūdų kolekcijos, žolelių herbarijos. Vietinis mėgėjų teatras parodė spektaklį, už kurį jis muziejui paaukojo pinigų, kad išplėstų parodą.
Bet visas darbas buvo beveik veltui. 1930 m. Muziejus buvo iškeldintas iš pastato, jis buvo reikalingas nakvynės namams. Kolekcija buvo perkelta į tvartą, kur dalis jo buvo apgadinta, dalis pavogta. Viskas prasidėjo iš naujo.
Nuostabus žmogus - Styazhkinas Ivanas Yakovlevičius - nepasidavė ir nepasidavė, kovodamas dėl savo protų, Kamensko-Uralo kraštotyros muziejaus. Jo pastangomis 1931 m. Muziejus gavo valstybinės institucijos statusą, į biudžetą buvo įtrauktos trys mokamos pareigybės: vadovas, dailidė ir techninis personalas. Taigi muziejus ėmė įgyti kultūros įstaigos formą, tarnaudamas miestiečiams kaip žinių šaltinis.
