Sovietinės filosofinės minties vystymasis ėjo gana sudėtingu keliu. Mokslininkams teko dirbti tik tais klausimais, kurie neperžengtų komunistinės sistemos ribų. Bet koks nesutarimas buvo persekiojamas ir persekiojamas, todėl reti drąsuoliai nusprendė savo gyvenimą skirti tiems idealams, kurie nesutampa su sovietinio elito nuomone. Praėjusio amžiaus viduryje filosofo Evaldo Ilyenkovo asmenybė mokslo bendruomenėje sukėlė įtarimą ir apmaudą. Jo idėjos, kurios entuziastingai buvo priimtos Vakaruose, gimtajame institute visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi jos nepaleisti. Evaldo Ilyenkovo knygas šiandien galima įsigyti bet kurioje realioje ar internetinėje parduotuvėje, tačiau vienu metu filosofo darbai nenorėjo spausdinti, ir daugelis jų per autorių visą gyvenimą nematydavo šviesos. Visa tai sukelia didelį mūsų amžininkų susidomėjimą mokslininku ir jo mokslinėmis idėjomis. Iš mūsų straipsnio sužinosite Evaldo Vasilyjevičiaus Ilyenkovo biografiją, taip pat trumpai aprašysime pagrindines jo mokslines teorijas.
Gyvenimo aprašymas: vaikystė ir paauglystė
Evaldo Ilyenkovo biografija iki tam tikro taško yra gana būdinga sovietiniams žmonėms. Būsimasis mokslininkas gimė intelektualioje šeimoje. Jo motina dirbo mokytoja, o tėvas - rašytoju. Jo knygos netgi pelnė pripažinimą aukštesniuose sluoksniuose, už kuriuos Vasilijus Ilyenkovas buvo nominuotas Stalino premijai.
Dvidešimt ketvirtaisiais metais, kai gimė Evaldas, šeima gyveno Smolenske. Tačiau per ketverius būsimo mokslininko gyvenimo metus įvyko dideli pokyčiai - jis persikėlė su tėvais į sovietinę sostinę. Po kelerių metų šeima persikėlė į naują Maskvos rajoną name, kuriame gyveno tik rašytojų elitas.
Evaldo Ilyenkovo mokyklos baigimo metai sutapo su Antrojo pasaulinio karo pradžia. Bet jaunuolis nebuvo išvežtas į frontą iškart po mokymo įstaigos, todėl įstojo į Maskvos universiteto filosofinį fakultetą. Tačiau pažodžiui, po kelių mėnesių visi studentai ir dėstytojai buvo evakuoti į Ašchabatą, o po metų institutas buvo perkeltas į Sverdlovską. Jaunasis E. V. Ilyenkovas taip pat persikėlė su juo iš vienos vietos į kitą.
Karo metai
Sulaukęs aštuonioliktojo gimtadienio, Evaldas Ilyenkovas buvo pašauktas į armiją. Jis buvo išsiųstas į mokymus „Sukhoi Log“. Ten karo metais buvo įsikūrusi Odesos artilerijos mokykla. Per savo sienas jaunas vyras praleido beveik metus.
Baigęs paskutinius egzaminus mokykloje, būsimasis mokslininkas gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo perkeltas į karo zoną. Verta paminėti, kad Ilyenkovas visą karą išgyveno iki galo. Jis kovojo Vakarų fronte, tada įsakė būriui Baltarusijos fronte, kuriame jis pasiekė Berlyną. Jam dar buvo trys su puse mėnesio po karo pabaigos.
Tačiau net ir po to Ilyenkovo tarnyba armijoje nesibaigė. Beveik visus metus jaunuolis dirbo sostinėje literatūros darbuotoju. Aukštasis būrys pasiuntė jį į laikraščio „Krasnaja Zvezda“ redakciją. Būtent čia buvo visiškai atskleistas jo literatūrinis talentas. Šiek tiek vėliau ši patirtis padėjo mokslininkui parašyti savo darbus. Autoriaus Evaldo Ilyenkovo knygos, anot mūsų amžininkų, neprarado aktualumo ir šiandien. Jos tekstai pateikiami paprasta kalba, kurią labai įvertino specialistai iš Vokietijos, Anglijos, Norvegijos ir kitų šalių, kur jie yra leidžiami.
Studijuoja universitete ir pradeda dėstyti
Karo metais universitetas, kuriame studijavo Evaldas Vasiljevičius, tapo Maskvos valstybinio universiteto dalimi. Todėl po tarnybos jaunuolis tęsė studijas jau per jos sienas. Per ketverius studijų metus jaunuolis ne tik mokėsi knygų ir vadovėlių, bet ir įgijo savo požiūrį į filosofinį mokslą. Daugelis, net tais metais, manė, kad Evaldo Vasiljevičiaus Ilyenkovo pristatyme filosofija pasireiškia ypatingo kūrybiškumo forma, kuri turėtų būti toli nuo kitų mokslo disciplinų. Jo pagrindinė užduotis, pasak mokslininko, yra žmogaus mąstymo esmės ir mechanizmo tyrimas. Jis tikėjo, kad žmogui svarbiausia yra galvoti.
Ilyenkovo filosofinės idėjos gimė veikiant sovietiniams mokslininkams, tokiems kaip B. S. Čenyševas, P. V. Kopninas, B. M. Kedrovas ir A. N. Leontyjevas. Praėjusio amžiaus viduryje talentingas filosofas baigė studijas ir gavo diplomą su pagyrimu. Pagal disertaciją jis buvo rekomenduotas baigti mokyklą. Pagrindinis jos dėmesys buvo skiriamas užsienio filosofijos istorijai.
Po trejų metų mokyklos baigimo Ilyenkovas apgynė disertaciją ir buvo priimtas į jaunesniojo mokslo darbuotojo padėjėjo pareigas. Jo darbo vieta buvo Filosofijos institutas, kuriame jis dirbo visą savo gyvenimą. Pastebėtina, kad nepaisant Evaldo Ilyenkovo mokslinių darbų gausos, jo pozicija išliko nepakitusi. Tai rodo, kad galios filosofo idėjos buvo traktuojamos su dideliu išankstiniu nusistatymu ir įtarumu.
Ypač studijų metu mokslininkas priklausė Karlo Marxo „sostinei“. Jis studijavo šį darbą ir paguldė jį į kai kurias mokslininko filosofines teorijas. Todėl jis pradėjo dėstyti specialų seminarą savo mokymo įstaigoje.
Mokslininko idėjos ir teorijos jo profesinės veiklos kontekste
MSU Evaldas Ilyenkovas ilgai nedirbo. Po metų universitete kilo tikras skandalas, dėl kurio mokslininkas buvo atleistas. Kliūtis buvo vienas iš jo darbų, bendraautorių su V.I. Korovikovas (šios knygos nuotrauką mes citavome aukščiau). Bet būtent šis prieštaringai vertinamas darbas atgarsėjo tarp Italijos komunistų. Beveik iš karto buvo išverstas į italų kalbą ir po metų paskelbtas šioje šalyje.
Praėjusio amžiaus 6-ąjį dešimtmetį galima vadinti produktyviausiu filosofo gyvenimo laikotarpiu. Aktyviai rašė straipsnius, buvo Filosofinės enciklopedijos bendraautorius ir išleido keletą knygų. Tačiau dauguma jų patyrė reikšmingų pokyčių. Kai kurie darbai redagavimo metu buvo net sumažinti trisdešimt procentų.
Iki aštuntojo dešimtmečio sovietų filosofas Ilyenkovas Evaldas Vasiljevičius tapo plačiai žinomas užsienio mokslininkams. Jis dalyvavo suvažiavimuose ir konferencijose Prahoje ir Berlyne ir netgi gavo valstybinę premiją už dialektikos darbų seriją.
Nepaisant šlovės ir populiarumo užsienyje, Sovietų Sąjungoje mokslininkas dažnai buvo persekiojamas. Tuo pačiu metu jo darbai įvairiose srityse buvo aktyviai naudojami moksliniuose darbuose. Įdomu tai, kad Ilyenkovas savo veikloje ypatingą dėmesį skyrė pedagogikai. Daugelyje jo darbų ši disciplina buvo eksponuojama tolimoje nuo įprastų šviesų. Jo teorijos buvo naujos ir šviežios, todėl buvo puiki alternatyva vyraujančioms filosofijos ir pedagogikos idėjoms. Daugelis Evaldo Vasilievicho knygų galėjo būti naudojamos kaip mokomoji medžiaga aukštosiose mokyklose.
Paskutiniai mokslininko gyvenimo metai
Iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos filosofas dirbo žinių meno tema. Jis labai domėjosi, kaip kūrybinę vaizduotę paversti kažkuo apčiuopiamu. Mokslininką domino vaizduotės pavertimo galutiniu produktu procesas.
Tačiau mokslo bendruomenė šias idėjas atmetė, manydama, kad jos nėra vertos viso sovietų mokslininko. Dėl to Ilyenkovas buvo persekiojamas. Jo darbas nebuvo paskelbtas, daugelis jo kolegų nusisuko, institute pamažu sumažėjo jo užimtumas. Visa tai lėmė, kad filosofas pateko į depresiją. Ji turėjo užsitęsusį personažą, ir jis nebegalėjo to palikti vienas be narkotikų pagalbos. Vieną iš praėjusio amžiaus septyniasdešimt devintų metų kovo dienų Evaldas Ilyenkovas nusižudė. Keista, bet tais metais mažai kas kalbėjo apie tokią baigtį. Ne visi mokslininko kolegos ir draugai žinojo, kad jam supjaustyta miego arterija. Tai sukėlė nemažai gandų apie žiaurią filosofo mirtį.
Šiandien daugelis mano, kad Evaldo Vasiljevičiaus Ilyenkovo filosofija lenkia savo laiką. Ir šiandien šis talentingas žmogus galėtų sau padaryti svaigstančią karjerą.
Filosofo idėjos ir teorijos: kalbėti apie kosmologiją
Daugelis Ilyenkovo amžininkų teigė, kad jis buvo labai įvairiapusis žmogus. Jis domėjosi ne tik filosofija, bet ir menu, muzika bei literatūra. Jį įkvėpė Hegelis, Wagneris ir Spinoza. Pagal šių garsių figūrų kūrinius jaunasis mokslininkas tuo metu pagimdė naujas teorijas, pagrįstas jau žinomomis dogmomis, idėjomis ir citatomis. Evaldas Ilyenkovas ypač aistringai žiūrėjo į „Spinozą“. Jo mąstymo esmės, mechanizmo ir prasmės atskleidimas buvo tikras sovietų mokslininko atradimas. Vėliau šias teorijas panaudojo savo moksliniuose darbuose.
Apie pirmąjį rimtą savo darbą filosofas paskelbė praėjusio amžiaus viduryje. Tai buvo vadinama dvasios kosmologija ir autorius tai suvokė kaip kūrybinį eksperimentą. Savo darbe mokslininkas bandė nustatyti priežasties buvimo ir egzistavimo prasmę Visatoje. Jis kalbėjo apie tokias sąvokas kaip „mąstymo dvasia“, „naujų pasaulių gimimas“ ir „Visatos atgimimas“. Pasak Evaldo Vasiljevičiaus, tik mąstantis ir racionalus padaras sugeba paaukoti save, kad senojo pasaulio pelenuose pasirodytų nauja. Be to, ta pati mąstymo dvasia išliks savo dalimi ir svarbiausiu komponentu.
Ateityje jis vėl atsigręš į šią temą, tačiau imsis Spinozos pamokų kaip pagrindą. Jame minčių procesai laikomi viena iš gamtos savybių. Be to, tai yra nepakeičiama jo dalis.
Dialektinė logika filosofo darbuose
Visa Evaldo Ilyenkovo biografija ir knygos vienaip ar kitaip nukreiptos į dialektinės logikos temą. Mokslininkui tai atrodė kaip savotiškas raktas suprasti mokslo žinių esmę. Ši tema jaudino daugelį filosofų, tačiau nė vienam iš jų nepavyko sukurti teorijos ir įrodyti jos gyvybingumo. Vienintelis, kuris naudojo panašią metodiką, buvo Karlas Marksas. Rašydamas savo pagrindinį darbą - „Sostinė“ -, jis pereina nuo abstraktaus iki konkretaus. Tačiau Marxas pateikia keletą apibendrintų sąvokų, jo knygoje teorija nėra iškelta iki tobulumo. Tai tik vienas iš pažinimo būdų. Tačiau Ilyenkovas beveik atnešė idealą ir tokiu būdu pakeitė tradicines idėjas šiuo klausimu.
Savo darbe sovietinis filosofas pasinaudojo ne tik Karlo Markso teorijomis, bet ir kai kuriomis Hegelo idėjomis, kurias jis taip gerbė. Dėl to jis sugebėjo juos apibendrinti ir susisteminti, o tai leido suformuoti visiškai naują ir anksčiau neištirtą pažinimo metodą. Ir pats požiūris į mąstymą apskritai atrodė beveik pagrindinė veikla.
Sovietų mokslininkų sąmonėje abstrakčiojo betono dialektikos teorija pasirodė revoliucinė. Iki Ilyenkovo niekas šios problemos nenagrinėjo. Net Vakarų mokslo pasaulis jį laikė tokiu nauju, kad tik po kelių dešimtmečių pagrindiniai užsienio mokslininkai pradėjo tuo užsiimti.
Tai buvo filosofo dialektikos darbas, kuris atėmė jo darbą Maskvos valstybiniame universitete. Nepaisant to, kad jis buvo atspausdintas sutrumpintai, šis darbas nebuvo priimtas mokslinės sovietinės bendruomenės. Tačiau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jis buvo išverstas į keletą pasaulio kalbų ir perspausdintas.
Idealo problema per mokslininko akis
Visada filosofija nagrinėjo šią temą. Be to, daugelis ją laikė net pagrindine mokslo problema. Filosofas savo mintis šia tema išdėstė keliuose darbuose:
- „Idealo problema filosofijoje“.
- "Idealo problema".
- "Idealo dialektika".
Paskutinė Evaldo Vasiljevičiaus Ilyenkovo knyga per autoriaus gyvenimą niekada nematė šviesos. Prieš kurį laiką iki mokslininko savižudybės, jo paskutinis idealas buvo išverstas į anglų kalbą. Tuo pačiu metu tekstas buvo žymiai sumažintas ir buvo paskelbta tik tokia forma.
Darbas šiuo klausimu labai sužavėjo Ilyenkovą. Jis tam vadovavo daugelį metų, kiekvieną kartą vis labiau gilindamasis į idealo idėjas. Jam pavyko įrodyti, kad Hegelis ir Platonas, kurie idealizmui teikė didelę reikšmę, savo teorijose neklydo.
Pedagoginės idėjos
Savo pedagoginėse teorijose autorius kreipėsi pirmiausia į individą. Filosofas manė, kad mokykla turėtų rūpintis visapusišku asmens tobulėjimu. Tačiau jis palaiko tam tikro ugdymo proceso universalumo idėją. Pagal Ilyenkovo darbus žmogus šimtu procentų įrodo esąs tik tose situacijose, kai yra sudarytos sąlygos priimti sprendimus komandoje. Viena vertus, žmogus netgi gali reikšti mintis ir idėjas, kurios skiriasi nuo daugumos. Tuo pačiu kolektyvui atveria naują kelią, nušluojantį jau pasenusias dogmas. Visa tai galima pasiekti tik harmoningai lavinant. Be to, filosofas negalėjo įsivaizduoti žmogaus be tokių sąvokų kaip „laisvė“, „kūryba“ ir „talentas“.
Talentingas mokslininkas tikėjo, kad su skirtingais pradiniais komponentais, tinkamai auklėjant ir psichiškai tobulėjant, individai gali pasiekti tą patį išsivystymo lygį. Ilyenkovas daugelį metų dirbo su aklais ir kurčiais vaikais. Be to, jo palatos rodė labai aukštus rezultatus, o viena iš jų net baigė Maskvos valstybinio universiteto Psichologijos fakultetą.
M. Lifshitsas, „Dialogas su Ewald Ilyenkov“
Ši knyga išsiskiria, nes ją parašė bendražygis ir draugas Michailas Lifshitsas. Deja, jam nepavyko baigti darbo iki mirties ir jis ėmė spausti nebaigtą versiją. Tačiau tokiu pavidalu knyga tam tikruose apskritimuose padarė purslų.
Ekspertai tai priskiria prie aktualių klausimų ir neįprasto savo idėjų pateikimo. „Lifshits“, kaip ir Ilyenkovas, daug dėmesio skyrė idealui ir turėjo daug pagrindų šiuo klausimu. Todėl savo knygoje jis svarstė idealo realybę. Norėdami išsamiai išnagrinėti problemą, jis pasinaudojo tapatybių teorija ir kitomis technikomis.
Kad medžiaga būtų pateikta naujai ir įdomiai, Livshits ją sukūrė dialogo forma. Knygoje jis pradeda pokalbį su Ilyenkovu ir daugeliu kitų šiuolaikinės filosofinės minties atstovų.
Pagrindinė šio darbo idėja yra grįžimas prie tradicinių filosofijos pagrindų permąstymo. Jų apdorojimas naujame lygyje, bet ne atmetimas, o įtraukimas į šiuolaikinę tikrovę yra tai, pasak Livshits, laisvam žmogui. Tik ji dėl savo protinių sugebėjimų gali pakilti į naują išsivystymo stadiją.
