Smalsumas apie tai, kas mus supa, bandymai suprasti, kaip veikia visata, taip pat noras įsiskverbti į nežinomą kito pasaulio pasaulį visada buvo žmogaus proto ženklas. Kai žmonės jaučia, patiria ar stebi tai, kas vyksta su kitais, jie įsisavina ir įtvirtina, norėdami ne tik teisingai suprasti, kokia yra dabartinė padėtis, bet ir ar įmanoma suvokti tiesą. Pažinimas filosofijoje yra vienas iš įdomiausių klausimų, nes filosofija bando racionaliai paaiškinti ir paaiškinti įvairius procesus, vykstančius žmogaus smegenyse ir skirtus žinių įgijimui.
Pažinimo procesas yra sudėtingesnis nei tiesiog žinių kaupimas - jis yra kūrybinis, kultūrinis ir socialinis; Tai apima ne tik racionalius, bet ir intuityvius bei jutiminius mąstymo mechanizmus. Štai kodėl pažinimas filosofijoje yra ypatinga problema, nagrinėjanti specialų teorinį skyrių, vadinamą epistemologija arba epistemologija. Epistemologijos, kaip ypatingos filosofijos šakos, pradžia buvo nustatyta škotų ferro XIX a. Ši filosofinė disciplina tiria ir žinių įgijimo būdus bei principus, ir tai, kas yra pažinimas, ką jis turi bendro su realiu pasauliu, ar jis turi ribas, taip pat kokie yra santykiai tarp to, kas žinoma, ir tų, kurie žino. Yra daugybė skirtingų žinių teorijų, kurios kritikuoja viena kitą ir pateikia daugybę sąvokų apie tai, kokios žinios yra tikros ir patikimos, kokios yra jų rūšys ir kodėl mes apskritai galime pažinti pasaulį ir save.
Trumpai tariant, šios srities filosofams rūpi suprasti, kodėl žinios egzistuoja; kaip galime nustatyti, kad tai yra būtent žinojimas, turintis tikrumą ir tiesą, o ne paviršutiniškas vertinimas (ar nuomonė) ar net kliedesys; kaip vystosi šios žinios ir kokie yra patys pažinimo metodai. Filosofijoje per visą jos istoriją buvo labai aštrus klausimas apie žinių įgijimo prasmę žmogui ir žmonijai, ar tai atneša laimę, ar liūdesį. Tačiau kad ir kaip būtų, šiuolaikinės visuomenės gyvenime naujų žinių įgijimas įgavo tokią reikšmę, kad dabartinis šios visuomenės raidos etapas dažnai vadinamas informaciniu, juolab kad būtent informacinė erdvė suvienijo žmoniją.
Pažinimas filosofijoje atrodo kaip procesas, turintis socialinę, vertybinę prigimtį. Istorija byloja, kad žmonės buvo pasirengę ne tik įgyti naujų žinių, bet ir jas išlaikyti, nepaisant to, kad labai dažnai jie turėjo ir turi mokėti už savo gyvenimą, laisvę, atsiribojimą nuo artimųjų. Kadangi tai yra procesas, jis yra panašus į kitas filosofijoje studijuojamas veiklas ir, kaip ir jos, nustatomas pagal poreikius (noras suprasti, paaiškinti), motyvai (praktiniai ar grynai intelektualūs), tikslai (žinių įgijimas, tiesos supratimas), priemonės (tokius kaip stebėjimas, analizė, eksperimentas, logika, intuicija ir panašiai) ir rezultatus.
Viena iš pagrindinių filosofinės minties problemų yra tai, kaip vystosi pažinimas. Iš pradžių filosofija nustatė, kad pirmojo tipo žinios buvo naivios, įprastos žinios, kurios laikui bėgant, tobulėjant kultūrai, tobulėjo, todėl atsirado teoriniai mokslo žinių ir mąstymo principai. Tuo pat metu filosofija išskiria tinkamų filosofinių žinių principus ir metodus bei specifinių mokslinių žinių (mokslo filosofijos) studijas.
Filosofai taip pat galvojo apie tai, kokį vaidmenį pažinimo procese vaidina pažinimo subjektas. Pažinimas filosofijoje yra ne tik dalykų, susijusių su žmogumi ar vykstančiu jame savarankiškai, tyrimas, bet ir jo dvasinis gyvenimas. Žinodamas, žmogus ne tik supranta, kad mokosi kažko išorinio, bet ir tai, kad šis tyrimas daro įtaką sau. Be to, ypač humanitarinio pažinimo srityje, žinančiojo subjekto būklė, jo vertybės ir įsitikinimai gali turėti įtakos pažinimo rezultatams. Įvertinę šią sudėtingą problemą, skirtingų krypčių filosofai padarė visiškai priešingas išvadas. Pavyzdžiui, pozityvistai priekaištavo humanitarinėms žinioms dėl objektyvumo stokos, o filosofinės hermeneutikos atstovai, atvirkščiai, subjektyvumą laikė specifiniu humanitarinių žinių bruožu, todėl artimesnį betarpiškumui, taigi ir tiesai.
