Ekonominiai santykiai yra tam tikri santykiai, kuriuos žmonės verčiami įsitraukti į socialinio dauginimosi procesą, nepaisydami sąmonės ir valios. Šį procesą galima suskirstyti į keturis komponentus - gamybą, paskirstymą, mainus ir vartojimą. Bet kokia ekonominių santykių sistema negali būti nagrinėjama atskirai nuo reprodukcijos, būdingos kiekvienai valstybei susiaurinta, išplėsta ar paprasta forma. Pirmuoju atveju pagamintos produkcijos kiekis nuolat mažėja, antruoju - kasmet didėja, trečiuoju - nesikeičia.
Vykdydami veiklą, šalies piliečiai ir juridiniai asmenys yra priversti užmegzti gamybinius, nuosavybės ir socialinius bei ekonominius ryšius. Kiekviena iš šių kategorijų turi savo ypatybes, tačiau šiose sistemose dalyvauja visa visuomenė, o ne atskiri individai ir įmonės.
Gamyba: Ekonominiai santykiai negali būti įsivaizduojami be gamybos, nes būtent šis komponentas lemia perteklinės vertės susidarymą. Darbuotojai, dirbantys įmonėje įgyvendinant ekonominę veiklą, yra priversti bendrauti tarpusavyje, nes jų darbas yra kolektyvinis. Todėl gamyba laikoma ekonomikos ir visuomenės egzistavimo pagrindu, o šis rodiklis paprastai apima ne tik gamybos procesą, bet ir vėlesnį jos paskirstymą bei vartojimą. Pagaminus prekes, nustatoma jo dalis, kuri tenka kiekvienam ekonominės veiklos dalyviui.
Be to, išteklių paskirstymas ir darbo pasidalijimas vyksta pagal įvairias ekonominės veiklos rūšis. Kitas prekių judėjimo etapas yra jų mainai, o vietoj prekių žmonės, gaminantys ją, gauna pinigus, kurie yra lygiaverčiai pagamintų prekių vertei. Paskutinis sukurto produkto judėjimo etapas yra jo vartojimas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti žmogaus poreikių tenkinimo. Dėl to prekės dingsta, jas reikia gaminti iš naujo.
Turtiniai santykiai: Bet kurioje šalyje ekonominiai santykiai grindžiami nuosavybės formomis, būdingomis konkrečiai valstybei. Šis rodiklis atspindi gamybos jėgų lygį, nes įmonės skiriasi jose dirbančių žmonių skaičiumi. Vakarų šalyse, kurioms būdinga mišri ekonomika, egzistuoja įvairios nuosavybės formos. O privati nuosavybė gali apimti didelę gamyklą, tam tikram piliečiui priklausančią fermą, taip pat vaistinę, parduotuvę, parduotuvę ar kavinę. Todėl tarp atskirų visuomenės narių, kolektyvų, grupių ir klasių formuojasi socialiniai ir ekonominiai santykiai. Ir lemiamą vaidmenį jose paskiria gamybos priemonių savininkas, be kurio tiesiog neįmanoma ekonominė darbuotojų veikla.
Organizaciniai klausimai: Ekonominiai santykiai taip pat apima organizacinius klausimus, kylančius dėl to, kad socialinė gamyba, paskesnis pagamintų gaminių paskirstymas ir jų keitimasis neįmanoma tiksliai apibrėžti kiekvieno darbuotojo atsakomybės. Bendra darbuotojų veikla grindžiama bendradarbiavimu, specializacija ir darbo pasidalijimu, kuris būdingas bet kuriai išsivysčiusiai valstybei. Kadangi didelėse įmonėse gamybos procesas tampa gana sudėtingas, kiekvienas jo darbuotojas užsiima tam tikrų veiksmų įgyvendinimu, o bendras darbas lemia bendrą tikslą - reprodukcijos proceso įgyvendinimą.
