Infliacija ir visas jos neigiamumas yra geriausias ekonominių problemų rodiklis. Šis skausmingas bet kurios šalies procesas pasižymi mažėjančia pinigų perkamąja galia, bendrai padidėjus kainoms. Paprasčiau tariant, infliacija kartais labai greitai nuvertina banknotus, paverčiant juos beveik paprastais „saldainių įvyniojimais“. Šis procesas toli gražu nėra savaiminis, jis prasideda dėl nacionalinės valiutos išleidimo vyraujančios prieš bendrą prekių gamybą, o tai jau savaime rodo rimtą ekonominio mechanizmo nesėkmę.
Pagrindinė kovos su infliacijos procesais forma, be tradicinės pinigų reformos, yra ir antiinfliacinė politika. Manoma, kad dėl jo mechanizmo sudėtingumo ir kelių pakopų yra efektyvesnis būdas atgaivinti ar rekonstruoti visą valstybės ekonominę sistemą. Antiinfliacinė politika yra sudėtingas valstybės reguliavimo priemonių ir mechanizmų rinkinys, skirtas infliacijos procesams slopinti ir dažnai restruktūrizuoti bendrą šalies ekonomikos sistemą.
Veiksmingiausiomis šio valstybės ekonominio reguliavimo būdo sritimis laikomos defliacijos priemonės ir pajamų politikos taikymas. Tiesą sakant, infliacija ir antiinfliacinė politika yra dvi tos pačios monetos pusės. Todėl jie turėtų būti nagrinėjami kartu. Iš tikrųjų kovos su infliacija politika tiesiogiai priklauso nuo infliacijos rūšies.
Visiškai akivaizdu, kad veiksmingas infliacijos lygio sumažinimas ir tolesnis visiškas jos slopinimas priklauso ne tik nuo teisingo pasirinkimo reguliavimo metodikos, bet ir nuo nuoseklaus ir tikslingo jos įgyvendinimo, atsižvelgiant į daugelį šalutinių ekonominių veiksnių. Tam kartais gali prireikti naudoti ne tik patikrintus metodus, bet ir kai kurias nestandartines priemones, kurias diktuoja susidariusi situacija, taip pat tam tikro infliacijos proceso formavimo pobūdį ir pobūdį.
Pvz., Tos priemonės, kurios gali duoti gerų rezultatų subalansuotoje įsitvirtinusioje rinkoje, greičiausiai bus nenaudingos, jei ne kenksmingos, rinkoje, kurioje nėra tinkamos infrastruktūros. Todėl reikalaujama, kad vyriausybė parengtų aiškią kovos su infliacija programą, kurioje bus atsižvelgiama į mažiausius šalies ekonomikos būklės niuansus, nustatomi tikslai ir uždaviniai bei griežtai nurodomi jų pasiekimo ir sprendimo būdai. Tik tokiu atveju antiinfliacinė politika duos norimų rezultatų.
Iš esmės norint įveikti infliaciją reikia sukurti griežtą antikrizinę strategiją, savotišką šoko terapiją, kuri neišvengiamai sukels nepasitenkinimo audrą visuose visuomenės sektoriuose. Kadangi kovos su infliacija politikos negalima sumažinti tik į netiesioginius ir liberalius ekonominius svertus, vyriausybės svarbiausia strateginė užduotis turėtų būti reformų skaidrumas ir išsami informavimo kampanija, siekiant paaiškinti griežtų priemonių poreikį.
