Ko gero, jau reikėtų paaiškinti vaikams darželyje, kad prisiekti nėra ko gero, suaugusieji turėtų žinoti, kad darbe reikia laikytis rusiškos kalbos taisyklių, elgtis taip, kaip to vertas žmogus - gamtos kūrimo viršūnė. Vienintelis Žemės planetoje turi kalbos dovaną. Jei pagalvoji apie nešvankybės prasmę ir supranti, kas sakoma per kilimėlį, pasidaro tiesiog baisu, kad tai tiek įsiskverbė į mūsų kasdienį gyvenimą.
Tikriausiai reikia ne tik juoktis, matant tokį „vertimą“ kompiuterio monitoriuje, bet ir priversti save pamąstyti apie savo kalbą. Kiek žmonės pamiršo normalią kalbą, jie pamiršo ne tik paprastas žmogaus elgesio normas, bet ir pačią sampratą, tokią kaip rusų kalbos taisyklės darbe, kad nešvankybės turi išversti į normalią rusų kalbą.
Kiek reikia negerbti žmogaus, kad ketinu jį nusiųsti ten, kur neatsirado Makaras. Linkiu jam turėti tai, ką šlykštu įsivaizduoti. Draugai įžeidinėja ir nesakyk, kad tai gali būti poetiška, nuožmi ir linksma. Ypač moterims. Forumuose yra daugybė atsiliepimų apie tai, kad iš moters lūpų kilimėlis ypač karpo ausį.
Visuomenėje daugelis pamiršo, kas yra rusų kalbos taisyklės. Gamyboje įprastoje vyrų visuomenėje naudojamas kilimėlis, tačiau kaip nemalonu tai girdėti iš vairuotojo, kuriam nė kiek negėda dėl moterų buvimo su vaikais, jo kalbą pakaitomis keičiant pasirinktine prievarta. Jaunimas taip pat negali išsiversti, pokalbyje nenaudodamas keiksmažodžių. Gatvėse, parduotuvėse ir viešose vietose girdisi vis daugiau matų.
Kaip nemokėti kalbėti rusiškai
Jie veltui sako, kad kilimėlis yra rusų tradicija, ir jūs neturėtumėte atkreipti tokio įdėmiausio dėmesio į nešvankybes. Kai kurie darbuotojai namuose nenaudoja keiksmažodžių, o atėję į darbą iškart taiko rusiškos kalbos taisykles, negali kalbėti darbe, išskyrus nepadorus.
Matas carinio Rusijos režimo metu buvo paprastų žmonių privilegija ir, jei juo naudojosi didikai, tai tik pabrėžė kalbos tautiškumą ir niekada nebuvo komunikacijos priemonė.
Šiandien rusų kalbos taisyklės, kurių rengimo metu daugelis negirdėjo, bus aptariamos toliau.
Tiesioginio kalbėjimo taisyklės nėra sudėtingos, bet plačios
Tiesioginio kalbėjimo taisykles kartais klaidina tie, kurie jas naudoja tekste. Jie tiesiog turėtų būti gerai atsimenami, nes jie nėra ypač sunkūs.
- Tekste tiesioginė kalba išsiskiria dvitaškiu ir kabutėmis arba brūkšneliu. Citatos yra sakinyje, brūkšneliai - pastraipoje.
- Autoriaus kalba gali stovėti po eilute, tada ji išsiskiria kabutėmis ir brūkšneliais:
Ar tu neini? - paklausė Nikolajus, atsisukęs į mus.
- Po žaidimo visi nuėjo į namus, Nikolajus sušuko: „Laikykis toliau, eik greičiau!“ Visi juokėsi. Arba: Nikolajus sušuko:
- Laikykis, eik greičiau! Visi juokėsi. Buvo šilta ir perkūnija susirinko.
- Jei tekste yra citata, tada ji įterpiama kabutėmis, bet be dvitaškio.
- Jei tiesioginis kalbėjimas yra priešais tekstą, tada jis išsiskiria iš eilės: kabutės, brūkšneliai.
- Jei autoriaus tekstas nutraukia tiesioginę kalbą, atrodo taip:
„Na, pakankamai, pakankamai“, - sakė jis, „ar aš tikrai nusipelniau tokio priėmimo?“
- Tiesioginės kalbos taisyklės yra šiek tiek sudėtingesnės, kai ji nutrūksta ir jos viduryje yra autoriaus žodžiai. Prieš brūkšnį ir po jo naudojami kableliai ar kitos skyrybos ženklai, turintys reikšmės (skyrybos ženklai yra tiesiogiai susiję su reikšme). Pvz.:
- Palauk, - sušuko Nikolajus, - pamiršai savo rankinę! (raidė po kablelio ir brūkšnio yra maža).
„Artėja traukinys“, jis linktelėjo link perono ir sustojo. - Tada ilgą laiką žmonės neišsisklaido (raidė po taško ir brūkšnio yra didelė).
- Kita taisyklė: kai autoriaus žodžiai yra suplėšyti, o pirmoji autoriaus kalbos dalis lydi pirmąją teksto pusę, o antroji nurodo paskutinę dalį, tada antroje dalyje pateikiami autoriaus žodžiai pridedami dvitaškiu ir brūkšneliu. Pvz.:
„Jie visiškai išprotėję“, - piktai murmėjo jis ir pridūrė, atsisukdamas į Nataliją: „Ką tu čia veiki?“
Pasakojimo herojaus mintys ir mintys išryškinamos kabutėse tekste.
