Ekosistemų tvarumas yra vienas reikšmingiausių aplinkos būklės rodiklių. Tai parodo visos ekologinės sistemos ir jos komponentų sugebėjimą sėkmingai atsispirti neigiamiems išorės veiksniams, išsaugant ne tik jos struktūrą, bet ir funkcijas. Svarbiausia stabilumo savybė yra santykinis atsirandančių svyravimų slopinimas. Panašus gebėjimas yra atidžiai tiriamas siekiant nustatyti antropogeninių veiksnių poveikį.
Ekosistemos tvarumo koncepcija dažnai yra aplinkos tvarumo sinonimas. Kaip ir bet kuris kitas gamtos reiškinys, visa ekosistemos esmė linkusi subalansuoti (biologinių rūšių pusiausvyra, energijos ir kitų pusiausvyra). Taigi ypatingą vaidmenį vaidina savireguliacijos mechanizmas.
Pagrindinis šio proceso tikslas yra daugelio gyvų organizmų, taip pat negyvosios gamtos objektų sambūvis, kartu ribojant ir reguliuojant kiekvienos rūšies gausą. Ekosistemos tvarumą užtikrina nevisiškas gyventojų sunaikinimas. Esanti rūšių įvairovė leidžia kiekvienam atstovui maitintis keliomis formomis, stovint žemesniame trofiniame lygyje. Taigi, jei rūšies gausa žymiai sumažėja ir yra arti sunaikinimo slenksčio, galite „perjungti“ į kitą įprastesnę gyvybės formą. Čia slypi ekosistemų tvarumo veiksniai.
Kaip minėta anksčiau, aplinkos tvarumas laikomas tvarumo sinonimu. Tai nėra atsitiktinumas. Išsaugoti aplinką stabilioje būsenoje įmanoma tik tuo atveju, jei nepažeidžiamas dinaminės pusiausvyros dėsnis. Priešingu atveju gali kilti pavojus ne tik natūralios aplinkos kokybei, bet ir visam įvairių natūralių komponentų komplekso egzistavimui.
Ekosistemos stabilumui, kurį suteikia dinaminės vidinės pusiausvyros įstatymas, taip pat priklauso didelių teritorijų ir komponentų pusiausvyra. Būtent šios sąvokos yra aplinkos tvarkymo pagrindas. Be to, atsižvelgiant į minėtus įstatymus ir pusiausvyrą, taip pat turėtų būti rengiami specialūs priemonių rinkiniai, skirti apsaugoti aplinką.
Ekosistemos atsparumą taip pat galima apibūdinti kaip ekologinę pusiausvyrą. Tai ypatinga gyvųjų sistemų savybė, kuri nepažeidžiama net veikiant įvairiems antropogeniniams veiksniams. Rengiant naujų teritorijų plėtros projektus, būtina atsižvelgti į ekstensyviai ir intensyviai naudojamų žemių santykį pateiktoje teritorijoje. Tai gali būti įvairūs urbanizuoti kompleksai, pievos galvijams ganyti, išsaugotų natūralių miškų zonos. Neracionalus teritorijų vystymasis gali padaryti didelę žalą tiek šio regiono ekologijai, tiek visai gamtos ekosistemai.
