Pasaulyje yra daugybė tautybių, ir kiekviena iš jų turi savo ypatybes: išvaizda, mentalitetu ir gyvenimo būdu. Tai taikoma visais aspektais, įskaitant paveldimą šeimos vardą. Išgirdę tam tikrą pavardę, jau galime pasakyti apie tai, kokiai tautybei priklauso tas ar tas asmuo ir kokiai kultūrai jie atstovauja. Šiame straipsnyje kalbėsime konkrečiau apie lietuviškas pavardes ir atsižvelgsime į jų kilmę.
Kaip viskas prasidėjo?
Šiuolaikinės lietuvių pavardės skirstomos į dvi grupes: tai yra tos, kurios buvo suformuotos tiesiogiai Lietuvos teritorijoje, taip pat kitos, kurios atsirado už šalies ribų, tačiau laikui bėgant įsiskverbė į lietuvių kalbą. Iki XV amžiaus ši tauta neturėjo tokios pavardės, visi vienas kitą vadino tik vardu. Padėtis pasikeitė, kai tuo metu krikščionybė pateko į Baltijos šalies teritoriją.
Bažnyčios politika buvo pradėta aktyviai vykdyti viduramžiais, tai paveikė ir senovės Lietuvą. Šiuo atžvilgiu pradedamas krikščioniškų vardų įvedimas, nes lietuvis, tiesą sakant, buvo pagoniškas. Dėl to, norėdami neprarasti savo tapatybės, lietuviai sugalvojo savo pavardes, kuriomis laikui bėgant virto jų senovės pirmykščiai vardai. Iš pradžių jie pasirodė tik tarp turtingų klanų atstovų, tačiau į valstiečių aplinką jie pateko daug vėliau.
Kaip atsirado vardai?
Bažnytinė slavų kalba Lietuvoje buvo sukurta nuo XVI amžiaus, tačiau lotynų kalbos vartojimas ėmė mažėti. XVIII amžiuje, po visuotinio surašymo, kaimų gyventojai taip pat turėjo pavardes, kurios vaikams buvo pradėtos teikti tėvo vardu, todėl atitinkamai šis bendrinis vardas ir toliau perduodavo iš kartos į kartą. Prie pavadinimo buvo pridėta priesaga „-ovich“, „-evich“.
Pavyzdžiui, Rusijoje priesaga „ich“ buvo duota tik tiems, kurie buvo artimi carui ir karališkajai šeimai, tačiau Lietuvoje jie paskyrė ją visiems iš eilės. Lietuvos bajorams nepatiko pavardžių skambesys: jie matė Rusijos įtaką, todėl laikui bėgant jie ėmė aktyviai keisti šią priesagą į tą, kurią naudojo lenkai - „-sky“. Beje, šį pavardės priešdėlį vartojo ir rytų slavai, tačiau skirtumas buvo tas, kad lenkai tiksliai rėmėsi vietiniais vardais. Tarkime, Voljos kaime gyveno lenkas ir dėl šios priežasties Volskis tapo jo pavarde. Nepaisant to, buvo pastebėta, kad daugelis lietuvių pavardžių turi slavų priesagas ir šaknis.
Vertė
Lietuvių kalba mūsų dienas pasiekė beveik nepakitusi, tad suprasti, ką reiškia ta ar kita pavardė, nebus sunku. Tačiau tai ne visada įmanoma, o kai kuriais atvejais kyla tam tikrų sunkumų. Ką reiškia lietuviškos pavardės? Pavyzdžiui, Leitis reiškia, kad protėvis, davęs savo šeimai vardą, kadaise buvo Leito tarnyboje, tai yra, jis tarnavo pas didįjį kunigaikštį, „Vilkas“ vertime skamba kaip „vilkas“ su pavarde Pilsudski - kadaise gyveno Pilsuda srityje. Gintautas reiškia „apsaugoti žmones“.
Senovės lietuvių asmenvardžiai turėjo du pagrindus, ir, vertimo žodžiu, jie paprastai apibūdindavo bet kokias asmens savybes ar žodžius, turinčius gilią prasmę. Populiariausios buvo tokios, kaip įtemptos - žmonės, minos - mintys, apvadas - pacientas, vaikinas - gailėtis, pikis - viltis.
Populiariausios lietuvių pavardės (vyrai)
Anglų Vikipedijoje pateikiamos populiariausios lietuviškos pavardės. Čia yra originali versija ir jos vertimas į rusų kalbą. Kazlauskas - Kozlovsky, Petrauskas - Petrovsky, Jankauskas - Yankovsky, Stankevičius - Stankevič, Vasiliauskas - Vasilevsky, Žukauskas - Žukovskis, Butkevičus - Butkevičius, Paulauskas - Pavlovsky, Kavaliauskas - Kovalevsky.
Taip pat galite pažymėti tokias gražias lietuviškas pavardes kaip Astrauskas, Blujus, Rudzitis, Simonaitite, Vaitonis, Mazheika, Kinjulis. Kaip matote, pavardės dažnai baigiasi –s.
Originalios lietuviškos pavardės
Ką reiškia paskutiniai vardai su „-aitis“ ir „-enas“ pabaiga? Pavyzdžiui, tokie kaip Deimantas, Budris, Petkevičius. Jie atsirado pagal šį modelį: vykstant dideliam surašymui, pavardė vaikams buvo suteikiama jų tėvo vardu. Pavyzdžiui, Vito sūnus tapo Vitenu. Bet reikia pastebėti, kad lietuviai tokias pavardes vartojo tik kalbant. Oficialiai dokumentuose jie buvo įrašomi pagal slavų metriką.
Taigi grynai lietuviškos pavardžių galūnės yra šios: –aitis (Adomaitis), –is (alis), –as (Eidintas), taip pat gali būti galūnė –a (Radvila).
Tose galūnėse kaip Auskas, -evichyus, -skis, kurios rusų kalba skambės kaip -ovich, -evich, -ovsky, -evsky, -sky, galima atsekti slavų kultūros įtaką ir jie nebėra originalūs lietuviai.
Moteriškos pavardės: auklėjimo taisyklės
Jei vertintume modernias moterų lietuviškas pavardes, tai jos reikšmingai skirtųsi nuo vyrų. Jie turi priesagas -out-, -ite- ir -yut-, tėvo pavardė iš esmės rodoma, taip pat dažnai būna ir galūnė e-. Pavyzdžiui, vyriška vardo Butkus versija moteryje jau skambės kaip Butkutė, Orbakas virsta Orbakayte.
Ištekėjusių moterų pavardės nuo vyro pavardės jau turi keletą kitų skirtumų. Vyras bus su pavarde Varnas, o žmona - Vernene. Taigi matome, kad pridedama priesaga –en arba, kai kuriais atvejais, –venas, –vardas, taip pat galūnė –e. Pažymėtina, kad moteriškos pavardės variantų švietimo taisyklės galioja tik Lietuvoje. Jei šeima gyvena Rusijoje, tai skambės vienodai abiem sutuoktiniams. Bet jei mergaitė bus laisva, tada mūsų šalies teritorijoje jos pavardė skambės taip, lyg ji gyventų Lietuvoje. Kaip matote, čia yra daugybė niuansų, kuriuos tiesiog reikia suprasti.
Ar pavardės nusilenkia?
Lietuvių kalboje yra sukurta atvejo sprendimo tvarka. Lietuviškos pavardės dažnai baigiasi raide -c, tačiau yra du variantai: arba ši raidė yra neatsiejama jos dalis, arba tiesiog nurodo vardinį atvejį. T. y., Kitais atvejais, kai atliekama, ta pati raidė –c išnyksta. Pavyzdžiui, vardas Landsbergis, giminėje - jau skamba kaip Landsbergis. Daugelis latvių šį laišką prideda prie rusiškų pavardžių, pavyzdžiui, „Leninas“ jų kalba skamba kaip Leninas, nes to reikalauja gramatikos taisyklės. Moteriški vardai, taip pat ir vyrai. latvių kalba visi linkę. Bet jei jie vartojami vertime į rusų kalbą, galioja kita taisyklė: moterims jos nelenkia, o vyrams - atvirkščiai.
