Humanizacija yra sąvoka, kuri iš tikrųjų kyla iš lotyniško asmens vardo - „žmogus“. Taigi šis terminas pažodžiui gali būti išverstas kaip „humanizacija“. Ir kad tai taikytina bet kokiems veiksmams ir procesams, dabar įsitikinome.
Humanizmo gimimas
Ši koncepcija gimė Renesanso metu. Viduramžių šimtmečiai
mokslininkai ir krikščioniška dogma diktavo, kad religija turėtų būti didžiausias žmogaus interesas. Visi siekiai tikrai turėjo būti susiję su dieviškojo atleidimo maldomis ir žmogaus apsivalymo paieškomis Dievo akivaizdoje. Literatūra, menas ir visos kitos meno šakos ilgą laiką buvo pavaldžios tik bažnyčiai. Be to, ji atsidūrė visose žmogaus gyvenimo srityse. Bažnyčios interesus diktavo kryžiaus žygiai ir Europos perversmai, pasaulio istorijos ir įstatymų aiškinimas. Karalių ir valstiečių gyvenimo kelią nulėmė dvasiniai lyderiai, kurie šimtmečius kontroliavo socialinį gyvenimą Europoje. Tokiomis sąlygomis žmogus buvo laikomas nereikšmingu, nereikšmingu dulkių spiečiu pasaulyje. Bažnyčiai rūpėjo kur kas globalesni pasaulio tvarkos klausimai, kurių atžvilgiu paprasti žemiški džiaugsmai buvo nereikšmingi. Be to, jie dažnai prieštaravo bažnytinėms dogmoms ir buvo neteisėti. Renesanso metu iškilūs Europos kultūros veikėjai, tokie kaip Boccaccio, Petrarchas, Leonardo da Vinci, Thomasas More ir kiti, sugrąžino susidomėjimą ne tik antika, bet ir pačiu žmogumi, jo kūnu ir asmenybe. Skulptūra ir menas, vaizduojantis žmogų visose stipriosiose ir silpnosiose pusėse, žiauriai sužydėjo. Taigi, humanizacija yra susidomėjimo žmogumi ir jo asmenybe augimas. Tuo pat metu era sukelia naujas filosofines, socialines-politines ir ekonomines tendencijas.
Dideli geografiniai atradimai, feodalizmo krizė, pradinis kapitalo kaupimas ir visuomenės socialinės stratifikacijos komplikacijos lemia idėjų, susijusių su kiekvieno žmogaus teisėmis, atsiradimą. Šiuo atžvilgiu humanizacija yra naujas konkretaus asmens interesų pareiškimas prieš aukštesnį tikslą, prioritetą prieš visus kitus. Taip gimė asmeninės teisės į gyvybę, laisvė ir asmeninė nuosavybė. Teisė išrinkti valdžią ir galimybė būti išrinktam ir panašiai. Šis procesas padarė žmogų didžiausia vertybe ir prioritetu.
Humanizmas ir kitos civilizacijos
Dėmesingas skaitytojas turbūt jau susimąstė: kodėl gi negimė humanizmas ten, kur nebuvo tokios griežtos dogmos kaip krikščionybėje? Visuomenės, turinčios ne tokį griežtą gyvenimo reguliavimą, žinoma, buvo. Tačiau humanizacija vis dar yra Europos protų vaikas. Pirmiausia todėl, kad čia atsirado vieno konkretaus žmogaus vertės samprata. Individualizmas, kaip neatsiejama humanizmo savybė, niekada neegzistavo nei Kinijoje, nei arabų pasaulyje, nei tarp Mesoamerikos civilizacijų. Ir jis atėjo į šiuos žemynus tik kolonializmo dėka. Vis dėlto sociologai ir istorikai ginčijasi, kiek jis šiandien ten įsišaknijęs.
Dabartinė būsena
Plėtojant socialinius ryšius ir socialinę mintį, humanizmas kaip mokymas
judėjo toliau ir labiau apgaubė mūsų civilizaciją. Šiuolaikiniame pasaulyje humanizacija yra visų veiklos sričių išdėstymas maksimaliai saugiai joje dalyvaujantiems žmonėms. Saugumas, vėlgi, ne tik gyvybei ir sveikatai, bet ir asmens teisėms. Taigi darbo humanizavimas apima darbo valdymo tobulinimą. Šio proceso tikslas yra suteikti darbuotojui kuo daugiau galimybių atskleisti savo galimybes. Kartu tai turėtų užtikrinti darbo proceso saugumą, teisingą veiklos rezultatų paskirstymą ir demokratinį jų valdymą. Savo ruožtu baudžiamosios teisės humanizavimas yra ilgas procesas, kurį studijuoja specialistai ir kuris apima bausmių švelninimą remiantis prielaida, kad nusikaltėlis turi tam tikras teises ir gali būti perauklėtas švelnesniais metodais. Pavyzdys yra mirties bausmės panaikinimas daugelyje pasaulio šalių.
