Rusų kalba turi platų išraiškingų priemonių spektrą. Vienas iš jų yra sinekdoha. Jos naudojimo pavyzdžių rusų literatūroje randama gana dažnai.
Pvz., Kartais kalboje vietoj daugiskaitos vartojamas vienaskaita.
Atrodė, kad viskas mirė tyloje -
Medžiai, paukščiai, nendrės, Tyli ir erelinė pelėda, ir šernas …
Tada - griaustinis trenkė į būgną !!!
Kartais daugiskaitos, o ne vienaskaitos vartojimas mums parodo, kad čia buvo pritaikytas sinekodo kelias. Tokio prasmės perkėlimo iš kiekybinio santykio iš vieno subjekto ar reiškinio į kitą pavyzdžiai taip pat dažnai randami grožinėje literatūroje ar poezijoje.
Jaunimas sunkiai įsivaizduoja save
Ne Rasmussenas. Likimas
Suteikia jiems pamoką: sustoti
Uždegama ugnis. Vienas pagyrimas!
Taip atsitinka, kad jos dalies pavadinimas naudojamas visumai žymėti - tai taip pat yra sinaktas. Pavyzdžiai gali būti šie:
1. Jis žinojo, kad Nikishkino kaime jo laukia stogas ir duona bei druska.
2. Jo bandoje suskaičiavome šimtą dvidešimt devynių galvų su dideliais ragais gyvūnais.
3. Ir jis negalėjo jų apgauti, septynios poros naivių akių, kurios su viltimi klausėsi jo.
Naudojimas vietoj bendrojo pavadinimo taip pat rodo, kad šiuo atveju naudojamas sinakodas. Tokio pakeitimo pavyzdžiai yra šie:
1. O tu, neišsilavinęs valstietis! Pats internetas neveiks be modemo.
2. Siela dainuoja! Sveiki draugai - mano pradininkas nuo vaikystės!
Labai dažnai, priešingai, vietoj bendrinio vartojamas konkretus pavadinimas. Pvz.:
1. Ne, aš šiandien neisiu pasivaikščioti: deja, mano centas išdžiūvo …
2. Bangos skatina mano burę į priekį …
Tolumoje vėl skambina romantika!
Sinekdoha yra labai artima metonimijai. Dažnai literatūros tyrinėtojai ginčijasi, kokiais keliais pasireiškia frazė. Taip atsitinka dėl to, kad metonimija taip pat grindžiama reiškinių ryšių pastovumu, nors yra šiek tiek kitokio pobūdžio.
Puškino eilutė „Visos vėliavos bus su mumis“, viena vertus, bus vertinama kaip „visi laivai atvyks aplankyti“. T. y., Egzistuoja sinaktas - vietoj visumos vartojamas dalies pavadinimas.
Jei manome, kad žodis „vėliavos“ turi semantinę žodžio „tauta“ apkrovą, tai yra grynai metonimija.
Taigi, galime daryti išvadą, kad sinekotas yra išraiškingas įrankis, leidžiantis perkelti vertę pagal kiekybinį požymį: nuo vieno prie daugiskaitos ir atvirkščiai, nuo dalyko dalies iki visumos. Tai taip pat reiškia, kad bendrąjį bruožą reikia pakeisti rūšies bruožu, o priešingai - rūšies bruožu; atskiro objekto ar reiškinio pavadinimas bendresnis ar daugiskaita, o visa grupė - vienas rinkinio atstovas.
Sinacdochų pavyzdžių dažnai galima rasti įprastiniame, liaudies gyvenime.
„Mama, ar dabar turi pinigų nusipirkti man obuolio?“ - klausia mergaitė parduotuvėje tėvų. Kalboje vartodamas užuot įvardijęs grynuosius pinigus, finansus apskritai, konkretų pakaitalą - žodį „pinigai“, vaikas, pats to nežinodamas, naudoja sinecdochą.
O senasis aistringas futbolo gerbėjas liūdnai pareiškia: „Taip, dabartinis gerbėjas pasitraukė iš kitos … Ne taip, kaip anksčiau!“ Visa gerbėjų bendruomenė jo kalboje vadinama tarsi vienu asmeniu.
Taigi tokiu būdu kalbotyros neišmanantys žmonės lengvai naudojasi keliaudami skambiu pavadinimu „synecdoha“.
