Mūsų šalyje alkoholio reklama yra draudžiama, tačiau tai nereiškia, kad taip nėra. Kartas nuo karto jauniems žmonėms, kuriems malonus kiekvienu atžvilgiu, televizoriaus ekranuose pasirodo smagi muzika, jie daro ką nors gero ir naudingo, sportuoja, šoka, linksminasi nenaudodami nė lašo alkoholio. Vaizdo įrašo pabaigoje mirga garsaus viskio, degtinės ar alaus prekės ženklas. Skelbiamas ne gėrimas, o prekės ženklas ir gyvenimo būdas. Šiaurės Atlanto karinės vienybės idėja skleidžiama tomis pačiomis linijomis.
Nepastebimas siūlymas, kad į NATO įstojusios šalys automatiškai įsilietų į kažkokią paslaptį ir iškart taptų klestinčios ir klestinčios. Nuotrauka pastoracinė, nėra vietos nei sprogdintiems miestams, nei dulkėtiems pietinių šalių keliams, nei karstams, kuriuos iš jų atnešė naktiniai lėktuvai.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Atlanto bloko sukūrimas buvo pateisinama priemonė. Stalinistinė SSRS, nepaisydama pokario niokojimo, siekė išplėsti savo geopolitinę įtaką, naudodamasi bet kokiomis Vakarų demokratijų silpnybėmis. Tikslas, kaip ir anksčiau, nebuvo paslėptas, jis buvo paminėtas kiekvienoje sovietų lyderio kalboje. Komunizmas įmanomas tik sunaikinus kapitalizmą.
1949 m. Į NATO įstojusios šalys sudarė garsiąją „geležinę uždangą“, apie kurią kalbėjo Fultone Winstonas Churchillis. Jų buvo 12: JAV, Didžioji Britanija, Kanada, Italija, Prancūzija, Norvegija, Olandija, Portugalija, Danija, Islandija, Liuksemburgas ir Belgija, kurių sostinėje yra naujojo gynybos aljanso būstinė. Penktasis sutarties straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoja kolektyvinės gynybos principą: jei kas nors (skaityti SSRS) užpuola bet kurią valstybės partiją, likusieji įsipareigoja įsitraukti į karinį konfliktą pastarosios pusėje.
Formaliai visos šalys, įstojusios į NATO, yra lygios partnerės, tačiau, atsižvelgiant į neproporcingą karinį ir ekonominį potencialą, galima daryti išvadą, kad priimant sprendimus daroma tinkama įtaka. Nepaisant to, geografinė padėtis netoli gigantiškos išsivysčiusios valstybės su sunkiai prognozuojama užsienio politika paskatino naujas nares įstoti į Šiaurės Atlanto bloką. Varšuvos pakto pasirašymas procesą tik paspartino.
Turkija ir Graikija pasirašė susitarimą 1952 m. Po trejų metų Vakarų Vokietija tapo aljanso nare. Šioje sudėtyje organizacija truko iki 1999 m.
Tiesa, kai kurios į NATO įstojusios šalys kartais jautė pagrindinių įkūrėjų įsitraukimą, išreikštą jų suvereniteto ribojimu. Prezidentas Charlesas de Gaulle netgi sustabdė Prancūzijos dalyvavimą organizacijoje, o Ispanija išreiškė norą apriboti dalyvavimą joje tik humanitarinėmis operacijomis. Dėl teritorinių ginčų su Turkija dėl Kipro Graikija turėjo palikti demokratijos gynėjų gretas.
Kaip bebūtų keista, šalių, kurios yra NATO narės, sąrašas žymiai išsiplėtė, kai iš tarptautinės scenos išnyko pagrindinis Šiaurės Atlanto baimių objektas - Sovietų Sąjunga. Tūkstantmečio pradžioje Čekija, Lenkija ir Vengrija užregistravo savo dalyvavimą karinėje struktūroje, o 2002 m. Pabaigoje į ją įstojo dar septynios Rytų Europos šalys, tarp jų ir buvusios Baltijos šalių sovietinės respublikos.
Šiandien ne kiekvienas studentas gali be užuominų atsakyti į klausimą, kurios šalys yra NATO narės. Jų yra trys dešimtys, įskaitant valstybes, kurios aiškiai negali paveikti karinės pusiausvyros. Kai kurie iš jų net nemoka metinės įmokos į aljanso biudžetą. Karinis blokas akivaizdžiai netapo stipresniu, o jo tikslai dabar suformuluoti labai neaiškiai. Tačiau labai sunku paslėpti šios struktūros antirusišką orientaciją visomis jos propagandistų pastangomis.
