Centralizacija ir decentralizacija yra dvi vyriausybės sistemos. Pagal pirmąją koncepciją numatyta, kad vyriausybės valdžia dalyvauja bendrame viešojo gyvenimo reguliavime. Be to, ji siekia vadovauti teritorinių valdžios institucijų veiklai, pavesdama tiesioginę įtaką daugeliui ar visiems teritorinio gyvenimo aspektams. Decentralizavus valdymą, galima atskirti vietos ir valstybės valdžios institucijų veiklą. Ši sąvoka yra šiek tiek susijusi su sąvoka „savivaldos sistema“, tačiau ji nėra tapati. Decentralizavimas yra platesnė sąvoka, atsižvelgiant į tai, kad ji numato visišką regionų autonomiją, federalinę sistemą. Be to, savivaldos veikimas reiškia privalomą priklausomybę nuo vienos įstatymų leidžiamosios valdžios. Tuo pačiu metu toks reiškinys yra leistinas tik vienoje valstybės dalyje, vienoje ar keliose jos teritorijose.
Iš pradžių centralizavimas ir decentralizavimas turėjo skirtingą plėtrą ir pasiskirstymą visoje teritorijoje. Atsižvelgiant į nepakankamą susisiekimo kelių skaičių, nebuvo įmanoma nuosekliai didinti valstybės galios ir vėliau paskirstyti jos įtaką visiems šalies gyvenimo aspektams. Kartu siekė tam tikros visuomenės dalies, atstovaujančios valdančiajam sluoksniui. Formuodami bendrą reguliavimo sistemą valdžia matė politines ir ekonomines masių išnaudojimo priemones.
Senovės priespaudos valstybėse centralizacija ir decentralizacija buvo išskirtos. Taigi valdžia paskyrė satrapus (valdovus) atskirose provincijose, reikalavo iš jų kariuomenės ir pinigų. Tuo pat metu valdžios institucijos negalėjo kontroliuoti savo veiklos. Jų teritorijų valdovai turėjo beveik visišką nepriklausomybę.
Centralizacija ir decentralizacija Romos imperijoje buvo šiek tiek subalansuota. Nepaisant autokratinės sistemos ir to, kad provincijos buvo sudarytos tik siekiant išlaikyti vieningą valstybės valdžią, valstybė pripažino savivaldą miestuose ir provincijose.
Žlugus Romos imperijai visoje Europoje (išskyrus Bizantiją), politinė sistema nenumatė centralizacijos. Tai buvo būdinga daugeliui to meto valstybių. Pagal feodalinę sistemą taip pat nebuvo sąlygų formuotis centrinei sistemai. Kartu to siekė ir besivystanti karališkoji valdžia. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ji sulaukė didžiausios sėkmės. Vėliau Prancūzijos monarchijos principai sudarė respublikos pagrindą. Tačiau Prancūzijos respublikinėje valstybinėje sistemoje taip pat naudojamas suvereniteto principas. Tačiau vadovaujančią valdžią kontroliuoja viena valstybės valdžia. Tuo pačiu metu čia savivalda nėra pakankamai išplėtota.
Nuoseklus centralizavimas tapo įmanomas tik XIX a. Šiuo laikotarpiu buvo sudarytos palankios sąlygos, visų pirma, atsirado ir buvo gerai išvystytos ryšių linijos, tinkamai veikė telegrafas ir paštas.
Reikėtų pažymėti, kad tam tikros valstybinės struktūros, atsižvelgiant į jų savybes, paprastai gali egzistuoti tik centralizuotai valdant. Šios struktūros apima armiją, tarptautinę prekybą, karinį jūrų laivyną ir kitus. Ryšio priemonės (telegrafas, paštas), ryšių linijos (geležinkeliai) taip pat negali būti prarastos valdžios institucijoms, kurių kompetencija apima nedidelę sritį. Šių sričių egzistavimui ir plėtrai reikalingas finansavimas, kurio valdymas vykdomas pagal vieną principą, vieną galią.
