Filosofijos istorijoje pažinimo problema turi didelę reikšmę. Didžiausią indėlį į jos tyrimą padarė tokie mąstytojai kaip Jungas ir Kantas. Vienaip ar kitaip, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su pažinimu. Būtent jo sugebėjimas padarė mus tokiais, kokie esame dabar.
Filosofijos pažinimo problemos
Verta pradėti nuo to, kad pažinimas suprantamas kaip tikslingas aktyvus supančios tikrovės rodymas žmogaus galvoje. Šio proceso metu atskleidžiami anksčiau nežinomi būties aspektai, tyrinėjami ne tik išoriniai, bet ir vidiniai dalykai. Pažinimo problema filosofijoje taip pat svarbi dėl to, kad žmogus gali būti ne tik subjektas, bet ir jo objektas. Tai yra, dažnai žmonės mokosi patys.
Pažinimo metu tampa žinomos tam tikros tiesos. Šios tiesos gali būti prieinamos ne tik žinių subjektui, bet ir kažkam kitam, įskaitant ir kitas kartas. Perdavimas vyksta daugiausia pasitelkiant įvairias medžiagas. Pavyzdžiui, naudodamiesi knygomis.
Filosofijos pažinimo problema grindžiama tuo, kad žmogus gali pažinti pasaulį ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, tyrinėdamas kažkieno darbus, darbus ir panašiai. Ateities kartų švietimas yra svarbi visos visuomenės užduotis.
Pažinimo problema filosofijoje nagrinėjama įvairiais aspektais. Mes kalbame apie agnosticizmą ir gnosticizmą. Gnostikai gana optimistiškai vertina pažinimą, taip pat ir jo ateitį. Jie tiki, kad žmogaus protas anksčiau ar vėliau bus pasirengęs žinoti visas šio pasaulio tiesas, kurios savaime yra žinomos. Proto ribos neegzistuoja.
Filosofijos pažinimo problemą galima nagrinėti kitu požiūriu. Kalbama apie agnosticizmą. Dauguma agnostikų yra idealistai. Jų mintys grindžiamos įsitikinimu, kad arba pasaulis yra per daug sudėtingas ir nestabilus, kad būtų atpažįstamas, arba kad žmogaus protas yra silpnas ir ribotas. Šis apribojimas lemia, kad daug tiesų niekada nebus atskleista. Nėra prasmės stengtis žinoti viską aplinkui, nes tai tiesiog neįmanoma.
Pats žinių mokslas vadinamas epistemologija. Didžioji dalis remiasi būtent gnosticizmo pozicijomis. Jos principai yra šie:
- istorizmas. Visi reiškiniai ir objektai nagrinėjami jų formavimo kontekste. Taip pat kaip ir tiesioginis įvykis;
- kūrybinio demonstravimo veikla;
- tiesos konkretumas. Esmė ta, kad tiesos galima ieškoti tik tam tikromis sąlygomis;
- praktika. Praktika yra ta veikla, kuri padeda pakeisti žmogų ir pasaulį bei patį save;
- dialektika. Kalbama apie naudojimąsi savo kategorijomis, įstatymais ir pan.
Kaip jau minėta, pažinime subjektas yra asmuo, tai yra, būtybė, turinti pakankamai intelekto, gebanti įsisavinti ir naudoti ankstesnių kartų paruoštą įrankių arsenalą. Žinių subjektu galima pavadinti pačią visuomenę. Reikia pažymėti, kad visa pažintinė žmogaus veikla gali būti tik visuomenės rėmuose.
Aplinkinis pasaulis veikia kaip pažinimo objektas, tiksliau, ta jo dalis, į kurią nukreiptas žinojo susidomėjimas. Tiesa yra tapatus ir tinkamas žinių objekto atspindys. Jei apmąstymai yra nepakankami, žinojas gaus ne tiesą, o klaidą.
Pats pažinimas gali būti jausmingas ar racionalus. Jutiminės žinios grindžiamos tiesiogiai jutimais (regėjimas, lytėjimas ir pan.), O racionalios - mąstymu. Kartais išskiriamas ir intuityvus pažinimas. Jie kalba apie jį, kai jis nesąmoningai gali suvokti tiesą.
