Bet kokių žinių ir objektų tiesą galima įrodyti ar suabejoti. Kantų antinomija, teigianti, kad net dvi priešingas hipotezes galima logiškai pagrįsti, įtraukia tikras žinias į mitinio gyvūno rangą.
Ko gero, tokio žvėries visiškai nėra, o Karamazovo „niekas nėra tiesa, viskas leidžiama“ turėtų tapti aukščiausiu žmogaus gyvenimo postulatu. Bet visų pirma pirmiausia.
Filosofinis reliatyvizmas, vėliau - solipsizmas, pasauliui atkreipė dėmesį, kad tikras žinojimas ne visada yra toks. Labai ilgai buvo keliama problema, kas filosofijoje gali būti laikoma autentiška, o kas klaidinga. Garsiausias antikinis kovos už teismų tiesą pavyzdys yra Sokrato argumentas su sofistais ir garsusis filosofo posakis: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Sofistai, beje, buvo vieni pirmųjų, kurie suabejojo beveik viskuo.
Teologijos laikai šiek tiek pagyvino filosofų aistrą, suteikdami „vienintelį teisingą“ ir teisingą požiūrį į gyvenimą ir Dievo sukurtą pasaulį. Tačiau Giordano Bruno ir Nikolajus Kuzanskis savo mokslinių atradimų dėka empiriškai įrodė, kad Saulė sukasi ne apie Žemę, o pati planeta nėra visatos centras. 15-ojo amžiaus filosofų ir mokslininkų atradimai vėl sukėlė ginčus, ką reiškia tikras žinojimas, nes planeta, kaip paaiškėjo, sklinda neaprašytoje ir bauginančioje kosmose.
Tuo metu pradėjo atsirasti naujos filosofinės mokyklos, vystėsi mokslas.
Taigi, tikras žinojimas, pasak Aristotelio, yra visiškai tikras. Šis požiūris pakankamai lengvai sukritikuojamas, nes neatsižvelgiama ir į sąmoningą klaidingą supratimą, ir į pamišimą. R. Descartesas vis dėlto manė, kad tikros žinios skiriasi nuo melagingų žinių tuo, kad jos turi aiškumą. Kitas filosofas D. Berkeley manė, kad tiesa yra tai, su kuo sutinka dauguma. Tačiau kad ir kaip būtų, svarbiausias tiesos kriterijus yra jos objektyvumas, tai yra nepriklausomybė nuo žmogaus ir jo sąmonės.
Negalima sakyti, kad žmonija, apsunkindama technologijas, taip arti atmetė bet kokią klaidą, kad tikros žinios jau yra ranka pasiekiamos.
Šiuolaikinės technologijos, kompiuteriai ir internetas yra neišsilavinusios ir nepasiruošusios visuomenės rankose, o tai lėmė informacijos apsvaigimą ir sąmokslą. Šiais laikais informacija ištirpsta iš visų laiko tarpsnių ir šį srautą gali sustabdyti tik tikroji Mozė iš programavimo ir socialinių mokslų. Šis paveikslas buvo gana vaizdžiai aprašytas jau prieš 50 metų, būtent 1984 m. Knygoje, kurią parašė J. Orwellas, ir Aldouso Huxley romane „Oh Brave New World“.
Tikros žinios gali būti žemiškos, mokslinės ar meninės, taip pat moralinės. Apskritai, profesijų pasaulyje yra tiek tiesų, kiek yra. Pavyzdžiui, bado problema Afrikoje yra problema mokslininkui, reikalaujančiam sisteminio požiūrio, o tikinčiajam tai yra bausmė už nuodėmes. Štai kodėl tiek daug nesiliaujančių ginčų apeina daugelį reiškinių, ir, deja, greitosios technologijos, mokslas ir globalizacija dar nesugebėjo pritraukti žmonijos į net paprasčiausių moralinių klausimų sprendimą.
