Ši problema nėra aspektas nagrinėjant tik istorinį mokslą ar scientologiją, problema turėtų būti nagrinėjama daug plačiau, tai paaiškinama paties filosofijos fenomeno, kuriame yra ir mokslinis komponentas, ir praktinis pasaulis, ypatumas, kuris buvo ypač ryškus, pavyzdžiui, pradiniame jos etape. tapimas.
Istorinė filosofijos genezė leidžia atsakyti į klausimą, kada ji atsirado ir kaip vystėsi erdvėlaikiškumo dimensijoje. Aišku, reikėtų pradėti nagrinėti filosofijos genezę, bandant suprasti tuos civilizacijos parametrus, kurie apibūdino visuomenę tuo metu, kai atsirado šis reiškinys. Ir ši akimirka laikinai sutampa su laiku, kai socialinio gyvenimo prieštaravimų ir prigimtinio žinojimo apie būtį nebebuvo įmanoma išspręsti tuo metu tradiciniais metodais. Erdvinis ryšys atkreipia mūsų dėmesį į Senovės Graikiją, kur šie prieštaravimai pasireiškė didžiausiu mastu, todėl filosofijos genezė Senovės Graikijoje turėtų būti laikoma mūsų analizės išeities tašku.
Tiesą sakant, filosofijos atsiradimas ir vystymasis reiškia būtinybę nubrėžti aiškią ribą tarp tų gyvenimo reiškinių, kurie visuotinai pripažįstami tiesa, nuo tų, kurie kelia abejonių ir kurių neįmanoma patikrinti šiuo metu turimais ištekliais. Štai kodėl filosofija, kaip požiūrių ir minčių sistema, iškyla remiantis prieš tai susiformavusių tradicinių psichinių konstrukcijų kritika, atspindinčia žmogaus ir gamtos egzistavimą, ji pati kritikuoja tradicijas ir paprotį, siūlydama ne tik naują požiūrį į daiktus, bet ir naują įrangą, formuojančią šią pasaulėžiūrą. Tai akivaizdu iš to, kad patys pirmieji senovės graikų filosofai pirmiausia buvo Graikijos mitologinės kultūros kritikai, radę joje loginį nenuoseklumą (dažnai absurdą) ir amoralumą. Pažymėtina, kad ši kritika nereiškė, kad šie filosofai galutinai nutraukė ryšius su mitologine pasaulėžiūra, jie tiesiog „išaugo“ iš siauros mitologizmo struktūros ir pasiūlė visuomenei platesnį egzistavimo vaizdą. Filosofijos genezėje šį perėjimą, ko gero, yra vienas iš dramatiškiausių puslapių, nes pasikeitė ne tik vieno žmogaus suvokimas apie pasaulį, bet ir kultūrinės, moralinės, politinės ir teisinės žmonių gyvenimo organizavimo formos.
Atsirandantis ir gilėjantis konfliktas tarp tradicinių pasaulio supratimo ir žinojimo formų bei naujo, filosofinio mąstymo tipo tampa tuo revoliuciniu impulsu, motyvu, kuris pastūmėja žmones bandyti suteikti esamam pasauliui naują pagrindimą ir paaiškinimą.
Senovės Graikijos visuomenėje filosofijos genezė prasideda tada, kai kyla grėsmė įprastai gyvenimo sistemai, jos aiškinimui ir pagrindimui. Žmonės ne tik gali viską paaiškinti senaisiais standartais, pavyzdžiui, gėriu ir blogiu, bet ir nebegali gyventi pagal senus standartus ir standartus, vadovautis senosiomis vertybėmis. Ši būsena yra panaši į giliausią psichinę krizę (Graikijos atžvilgiu ši krizė buvo išspręsta susiformavus iš esmės naujam civilizacijos reiškiniui - helenistinei kultūrai), kai prarandama identifikavimo gairės žmonėms beveik visose jų gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, VI amžiuje prieš Kristų Graikijoje buvo sunaikinti beveik visi jos tradicinio socialumo stulpai, remiantis matomomis socialinio susiskaldymo ribomis, kurias įtvirtino to meto ideologija - mitai.
Reikėjo visiškai kitokio supratimo apie ekonominę visuomenės organizaciją, nes vergų darbas jau pakankamai įrodė jo beprasmiškumą. Politika nustojo aiškinti kaip duota dievų, bet buvo laikoma „žmogaus rankų darbu“. Natūralu, kad visi šie reiškiniai prisidėjo prie senų ryšių formų sunaikinimo visuomenėje ir pasiūlė jam naujų priemonių bei savitvardos modelių.
Mąstymo ir žinių srityje ryžtingai atmetamas mitų vaizdinis ir metaforinis pobūdis. Mąstymas tampa racionalus, jo veiklos pusė užpildyta sąvokomis ir kategorijomis. Taigi pamažu filosofija tampa dominuojančiu sąmonės ir pasaulėžiūros tipu, apimančiu mitologijos elementus tik kaip jo dalį.
