Filosofinė pasaulėžiūra yra viena iš žmogaus savimonės formų, požiūrio į individą ir jo vietą pasaulyje formos. Pagrindinis jos komponentas yra pasaulio ir žmogaus pažinimas, tačiau vis dėlto žinių visuma dar nėra pasaulėžiūra. Jei taip būtų, tada, kaip manė apšvietimo filosofai, pakako tiesiog informuoti žmones apie bet kokias žinias, ir jie galės apsigalvoti be vidinių abejonių ir krizių. Iš tiesų, tam tikra tokio pobūdžio pozicija dažniausiai susiformuoja per asmeninį požiūrį, vidinį darbą ir įveikiant savo problemas.
Todėl norint suprasti filosofinės pasaulėžiūros ypatumus, visų pirma reikia išanalizuoti pačią sąvoką. Galime sakyti, kad tai yra žinių ir žmogaus santykio su realybe ir pačiu savimi sintezė, jo įsitikinimų, idealų, vertybių ir orientacijų vientisumas. Pasaulėžiūra gali būti skirtinga, atsižvelgiant į socialinę grupę ar narystę kokiame nors kolektyve - visuomeniniame, pilietiniame, individualiame. Tai išskiria įvairius aspektus - pavyzdžiui, emocinius-jausminius ir intelektualinius. Filosofas Carlas Jaspersas pažymėjo, kad norėdami pabrėžti pirmąjį aspektą, paprastai kalba apie tokius pasaulėžiūros posistemius kaip pasaulėžiūra, pasaulėžiūra ir požiūris. Intelektinis aspektas tiksliausiai atsispindi sąvokoje „pasaulėžiūra“.
Filosofinė pasaulėžiūra yra viena iš asmenybės raidos ir formavimosi rūšių, jei kalbame apie individualų reiškinį, ir istorinis socialinės sąmonės tipas, jei kalbame apie dvasinę žmonijos kultūrą. Taip pat yra grupinė pasaulėžiūra. Pats šis terminas į filosofinį diskursą buvo įtrauktas Immanuelio Kanto. Įvairiose sistemose, taip pat skirtingose epochose, emocijos, jausmai ir supratimas pateikiami skirtingais būdais ir skirtingomis proporcijomis. Tačiau bet kokia pasaulėžiūra, nepriklausomai nuo jos struktūros ir klasifikacijos, negali egzistuoti be įsitikinimų. Jie sujungia mintis ir idėjas su siekiais ir veiksmais.
Be to, įprasta šią savimonės formą suskaidyti į praktinį ir teorinį, konceptualų vaizdą. Pirmajame vyrauja sveikas protas ir tradicinės nuostatos, dažnai reiškiamos patarlėmis, palyginimais ir aforizmais, o antrajam būdingos loginės sistemos su joms būdingu kategoriniu aparatu ir įrodinėjimo bei pagrindimo tvarka. Filosofinė pasaulėžiūra priklauso antrajam tipui. Funkcinis tikslas yra tas, kad šios požiūrių sistemos dėka žmogus supranta savo vaidmenį pasaulyje ir formuoja požiūrį į gyvenimą. Taigi jis sutelkia dėmesį į svarbiausių savo egzistencijos problemų sprendimą, supranta savo elgesio imperatyvus ir gyvenimo prasmę.
Istoriškai yra trys pagrindinės pasaulėžiūros rūšys - mitologinė, religinė ir filosofinė. Mitologinio pasaulio paveikslo su tam tikromis vertybėmis egzistavimą padarė išvadą prancūzų kultūros ekspertas Levy-Bruhl. Šiai žmogaus sąmonės vystymosi formai būdingas natūralių jėgų dvasizavimas, animizmas ir dalyvaujamasis pobūdis (nuosavybės jausmas viskam, kas vyksta pasaulyje). Tačiau net ir vėlesniais mito raidos tarpsniais egzistavo ir filosofinė pasaulėžiūra, kuriai būdingos mitopoetinės formos, leidusi jam generuoti nepasiekiamo standarto dvasines vertybes. Religija kaip žmonijos savimonės forma yra labiau subrendusi individo ir pasaulio būties suvokimo stadija. Jame išryškėja filosofijai būdingos problemos pagrindai. Be to, religijoje, kartu su mitui būdingu požiūriu, didelį vaidmenį vaidina pasaulėžiūra, religinės idėjos, kurias pagrindžia teologai. Nepaisant to, religijos pagrindas yra jausmai ir tikėjimas, o filosofija vaidina antraeilį charakterį.
Pati filosofinė pasaulėžiūra yra nuosekliai racionali, konceptuali ir teorinė. Bet tai ne tik pateikia žinias konceptualaus pavidalo, bet ir su savo idėjomis nuostatų ir sąvokų prasmė sukelia diskusiją ir diskusijas, žmonės sutinka arba nesutinka, priima ar nepriima šių teorijų. Taigi, filosofija ne tik pagrindžia save teoriniais argumentais, bet ir kuria įsitikinimus bei tikėjimą, nors, skirtingai nei religija, tikėjimas vaidina antrinę reikšmę filosofinėse koncepcijose. Tačiau kai kurie filosofai vadina šį pasaulėžiūros tipą tikėjimu.
