Tiesos kriterijai yra požiūriai, pagal kuriuos žinias, sutampančias su tema, galima atskirti nuo klaidų. Nuo seniausių laikų filosofai siekė sukurti žinių teoriją, kuri išsiskirtų absoliučiu tikrumu, nesukeltų prieštaravimų ir nekeltų klaidingų išvadų tiriamo objekto analizės procese. Net senovės mokslininkai Parmenidas, Platonas, Rene'as Descartes'as, o paskui viduramžių teologas Augustinas sukūrė tikrojo teismo sprendimų ir sąvokų prigimtinės prigimties doktriną. Kalbėdami apie žinias, jie ieškojo ženklų, leidžiančių nustatyti objektyvumą ir tikslumą analizuojant tiriamų dalykų savybes, savybes ir esmę. Todėl tiesos kriterijai yra priemonė, kuria galite patikrinti objektyvią žinių tiesą.
Praktikos vaidmuo
Senovės mokslininkai pasiūlė patikrinti tyrimų teisingumą praktikoje, nes panašų požiūrį galima nagrinėti atskirai nuo subjektyvaus mąstymo ir natūralių priežasčių, nesusijusių su tiriamu objektu. Tiesos kriterijai, tokie kaip pažinimas per patirtį, patvirtino, kad žmogus aktyviai ir kryptingai veikia objektyvią tikrovę, ją tirdamas. Praktikos metu individas ar grupė sukuria kultūrą ar „antrąją prigimtį“, naudodamiesi tokiomis pažinimo formomis kaip mokslinis eksperimentas ir materialinė gamyba, techninė ir socialinė veikla.
Sava patirtis žmogui yra žinių šaltinis ir varomoji jėga, nes šio kriterijaus dėka galima ne tik nustatyti problemą, bet ir atrasti naujas tiriamo objekto ar reiškinio puses ir savybes. Tačiau žinių patikrinimas praktikoje nėra vienkartinis veiksmas, o tampa prieštaringai vertinamu ir ilgai trunkančiu procesu. Todėl norint nustatyti tiesą, reikia taikyti kitus tiesos kriterijus, kurie papildys pažinimo procese gautos informacijos teisingumą.
Išoriniai kriterijai
Be praktikos, kuri XIX amžiaus filosofų darbuose buvo vadinama „dialektiniu materializmu“, mokslininkai pasiūlė naudoti kitus metodus įgytų žinių teisingumui nustatyti. Tai yra „išoriniai“ tiesos kriterijai, apimantys nuoseklumą ir naudingumą, tačiau tokios sąvokos aiškinamos nevienareikšmiškai. Taigi visuotinai priimta nuomonė negali būti laikoma teisinga, nes ji dažnai formuojasi veikiant išankstiniam nusistatymui ir nevisiškai atspindi objektyvią tikrovę. Paprastai tiesa iš pradžių priklauso tik vienam asmeniui arba ribotam žmonių ratui, o tik vėliau ji tampa daugumos nuosavybe.
Savarankiškumas taip pat nėra lemiamas kriterijus, nes jei prie visuotinai priimtos žinių sistemos pridedami kiti moksliniai atradimai, kurie neprieštarauja visuotinai priimtoms nuostatoms, tai nepatvirtina naujų sprendimų pagrįstumo. Tačiau šiam požiūriui taip pat būdingas racionalus branduolys, nes pasaulis laikomas viena visuma, o atskiro reiškinio ar dalyko žinios turėtų atitikti esamą mokslinę bazę. Todėl galų gale galima sužinoti tiesą, atskleisti jos sisteminį pobūdį ir nurodyti vidinį nuoseklumą visuotinai priimtų žinių atžvilgiu.
Filosofų nuomonės
Nustatydamos analizuojamo objekto sprendimų ir vertinimų teisingumą, skirtingos mokyklos pritaikė savo požiūrį. Todėl filosofijos tiesos kriterijai yra daugialypiai ir prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, Descartesas ir Leibnizas pirmines žinias laikė akivaizdžiomis ir tvirtino, kad jas galima pažinti pasitelkiant intelektualinę intuiciją. Kantas naudojo tik formalų loginį kriterijų, pagal kurį reikalaujama, kad pažinimas atitiktų visuotinius proto ir proto dėsnius.
