Prieš suprantant, kokie kalbos kultūros aspektai egzistuoja, būtina suprasti, kas yra ši kultūra. Kalbos kultūra yra gebėjimas veiksmingai naudoti kalbos priemones tiksliam ir efektyviam savo minčių perdavimui, atsižvelgiant į bendravimo normas.
Paprasčiau tariant, kalbos kultūra (K. R.) yra ne kas kita, kaip gebėjimas kalbėti glaustai ir tiksliai, ryškiai ir ryškiai, atsižvelgiant į situaciją.
Įsivaizduokite, kad asmuo, pavyzdžiui, patenka į teismo salę, kurioje vyksta teismo procesas, ir kreipiasi į prisiekusiųjų grupę: „Sveiki visi!“ Žinoma, padėtis absurdiška.
Kalbos kultūra egzistuoja būtent todėl, kad žmogus galėtų pasirinkti tinkamus žodžius tinkamoje situacijoje. Galų gale, bet koks iš vietos išmestas žodis gali sukurti garsiakalbio reputaciją be gero auklėjimo neišmanančiam, taktiškam, kvailam asmeniui.
K.R. padeda formuoti kalbos kompetenciją, ugdyti pavyzdinę, labai išsilavinusią kalbine prasme asmenybę.
„Kalbos kultūros“ sąvoka apima tris pagrindinius aspektus: komunikacinį, normatyvinį ir etinį. Išvardyti kalbos kultūros aspektai leidžia į ją atsižvelgti atsižvelgiant į jos kokybę, o tai užtikrina sėkmingą bendravimą, teisingumą, tinkamumą naudoti ir kt. Bet kurio išsilavinusio žmogaus kalba turi būti prasminga, tinkama, suprantama.
Norminis kalbos kultūros aspektas grindžiamas „normos“, kaip pagrindinės kalbos ir kalbos kultūros, sąvokos apibrėžimu.
Norma yra patogiausių kalbos priemonių, skirtų kasdienei tam tikros visuomenės priežiūrai, kompleksas. Šis kompleksas susiformavo pasirinkus leksinius, sintaksinius, morfologinius ir kitus elementus.
Literatūrinė rusų kalba remiasi literatūros norma: kalbinių reiškinių rinkiniu, kuris ne tik atsispindi kalbėtojų kalboje ir leidžiamas naudoti, bet fiksuojamas taisyklių forma.
Nagrinėjant kalbos kultūros aspektus, reikia paminėti, kad vienintelis kodifikavimo dalykas yra normatyvinis aspektas.
Kodifikavimas yra objektyviai egzistuojančios kalbos normos atspindys, todėl yra fiksuojamas receptų ir taisyklių forma, kurios atsispindi žodynuose, vadovėliuose ir žinynuose.
Tik kalbos vartojimas reiškia kodifikuotą ir įtvirtintą taisyklėse.
Etinis kalbos kultūros aspektas suponuoja gebėjimą pasirinkti tinkamus žodžius konkrečioje situacijoje. Tam reikia išmanyti etiketą, elgesio kultūros normas, nes būtent jos yra teisingo žodžių pasirinkimo pagrindas. Etinis aspektas, priešingai nei normatyvas, yra linkęs į situacionalumą. Pavyzdžiui, žodinės formulės (atsisveikinimas, pasveikinimas, kvietimas ir pan.), Kreipimasis, kai kurie kiti kalbos komponentai priklauso nuo bendravimo dalyvių, jų amžiaus, tautybės, santykių ir kitų veiksnių.
Deja, šiandieninė etikos kalba nėra toli gražu tobula. Etinis aspektas draudžia prisiekti, kalbėti pakeltu tonu. Mūsų tautiečių kalba tampa skurdesnė, vaizdines išraiškas keičia ne literatūrinis žodynas. Net paauglės moterys šaiposi. Masinis kalbos etiketo pažeidimas yra visuomenės kultūros nuosmukio ženklas.
Komunikacinis K.R. reiškia visų funkcinių kalbos variantų turėjimą.
Išsilavinęs žmogus, atsižvelgdamas į situaciją, turėtų tarti išraiškingą šnekamąją kalbą, bendrauti moksliniu ar dalykiniu stiliumi, mokėti perteikti savo mintis oficialia verslo kalba, mokėti ir mokėti savo kalboje teisingai naudoti išraiškingas grožinės literatūros priemones.
Kalbos kultūros aspektai laikui bėgant keičiasi, todėl keičiasi ir visuomenė, ir jai tarnaujanti kalba.
