Bet kuri įmonė, verslas, kampanija reikalauja tam tikros rizikos, kuri gali turėti įtakos galutiniam jų įgyvendinimo rezultatui. Verslo strategijos įgyvendinimas reiškia verslininkų teisių, pareigų ir įsipareigojimų pasikeitimą, galimus netyčinius ir anksčiau nenaudotus procesus, taip pat kitas pasekmes.
Norint pasirinkti tinkamą veiksmų rinkinį, norint pasiekti veiklos rezultatą, būtina atsižvelgti į galimą šalutinio poveikio įtaką, kad sumanytas įvykis neprarastų prasmės. Bet kuri taktinė (strateginė) schema prieš naudojimą turėtų būti analizuojama pagal riziką, kad pastaroji būtų kuo mažesnė.
Įmonės (įmonės) rizikos analizė prasideda nuo jų įvertinimo. Tam reikia pasirinkti vertinimo metodiką, kuri turi atitikti tam tikros rūšies veiklos saugumo reikalavimus ir šios veiklos teisinius reguliuotojus.
Rizikos analizei atlikti reikia naudoti turimą informaciją, kad būtų galima įvertinti tam tikrų įvykių tikimybę ir galimą jų padarinių dydį.
Paprastai rizika suprantama kaip neigiami įvykiai ir aplinkybės, pavyzdžiui, nuostoliai įmonės metu, stichinės nelaimės su rimtais padariniais ir kt. Tačiau rizikos analizė padeda nustatyti galimas teigiamas pasekmes. Būtina nustatyti ateities problemas ir įvertinti plėtros perspektyvas.
Rizikos analizė atliekama kiekybiniu ir kokybiniu lygmenimis (rizikos analizės metodai parenkami individualiai).
Atliekant kiekybinę analizę tiriamiems reiškiniams priskiriamos skaitinės (kiekybinės) vertės, naudojami empiriniai duomenys. Šiame lygmenyje analizė yra nepaprastai objektyvi ir tiksli (šiam metodui).
Kokybinė analizė apima vidinį (instinktyvų) aplinkybių vertinimą. Šiame lygmenyje leidžiamas subjektyvumas ir susijusios abejonės.
Palyginus šiuos du analizės lygius, reikia išsamiau remtis kiekybiniu. Tai galima padaryti įvairiais būdais.
Deterministinis metodas naudoja taškinius įverčius. Norint suprasti, koks rezultatas gali būti atskirais atvejais, skirtingiems įvykiams priskiriamos tam tikros vertės. Pavyzdžiui, finansiniame modelyje galima apsvarstyti tokias galimybes: blogiausią (būsimi nuostoliai), geriausią (būsimas pelnas) ir labiausiai tikėtiną (vidutinis, santykinis pelnas).
Šiuo atveju metodas turi keletą trūkumų: jame neatsižvelgiama į daugybę galimų scenarijų, tačiau dėmesys sutelkiamas tik į keletą pagrindinių versijų (visos jos laikomos lygiavertėmis); nepakankamai apsvarstyti veiksniai, galintys įtakoti situacijos raidą, o tai lemia modelio supaprastinimą. Nepaisant santykinai žemo tokios analizės rezultatų patikimumo, daugelis įmonių naudoja šį metodą.
Stochastinė rizikos analizė (Monte Karlo metodas) yra patikimesnė. Taikant šį metodą, pradiniai parametrai pateikiami kaip verčių intervalai (sukuria tikimybės pasiskirstymą). Be to, skirtingi kintamieji turi skirtingas pasekmių tikimybes. Reikšmės pasirenkamos atsitiktine tvarka, atsižvelgiant į galimą tikimybės pasiskirstymą.
Mėginiai vadinami iteracijomis. Mėginių rezultatai registruojami. Imitacijai atrankos procedūra pakartojama šimtus kartų, todėl tokie rezultatai žymiai geriau parodo numatomų įvykių tikimybę. Tokio modeliavimo duomenys gali parodyti ne tik būsimus įvykius, bet ir parodyti jų atsiradimo tikimybę. Rezultatai gali būti pavaizduoti grafiškai, taip pat atspindėti jų jautrumą, tai yra parodyti, kuris iš kintamųjų labiausiai paveikė rezultatą. Taikant šį metodą taip pat galima parodyti ryšį tarp originalių kintamųjų.
Kiekybinę rizikos analizę patogiausia atlikti remiantis „Excel“ skaičiuoklėmis, nes šios programos įrankiai leidžia pridėti naujų funkcijų, kad būtų galima paskirstyti tikimybes ir gauti tiksliausius rezultatus.
