Socialinis veiksmas yra asmens, visuomenės egzistavimo būdas, pasireiškiantis sąmoningu pasaulio, gyvenimo sąlygų virsmu ir atspindžiu. Be to, poveikis daromas ir tam, kas jau egzistuoja gamtoje, ir tam, ką dirbtinai suformuoja individas (žmonės).
Socialinis veiksmas apima prieštaravimus, pagrindinius bruožus ir varomąsias jėgas, būdingus socialinei tikrovei. Neatsitiktinai būtent jam svarbiausią vietą užėmė žymūs mokslininkai. Taigi, pavyzdžiui, Weberis sukūrė socialinio veiksmo teoriją. Jo nuomone, tai gali sutelkti dėmesį tiek į laukiamą, tiek į esamą, taip pat į praeities žmogaus elgesį. Tuo pat metu socialiniai veiksmai (ypač nesikišimas) gali būti kerštas už įžeidimus praeityje, apsauga nuo pavojų šiandien arba užkertamas kelias tam, kas numanoma rytoj. Jis gali būti skirtas tiek nepažįstamiems, tiek pažįstamiems žmonėms.
Remiantis Weberio koncepcija, socialinis veiksmas turi dvi savybes. Visų pirma, jam būdingas racionalumas ir sąmoningumas. Antra, jis nukreiptas į kitų žmonių elgesį.
Socialinius veiksmus lemia konkretus žmogaus poreikis. Šis poreikis suformuojamas idealiu tikslu. Tai yra vidinis impulsas, sukeliantis veiksmą, tam tikru mastu energijos šaltinis. Įvairių rūšių nepasitenkinimas būna įvairių formų (alkis, nerimas, kūrybinis nerimas, moralinis diskomfortas ir kt.). Visi jie nurodo prieštaravimus, vykstančius tarp to, ko žmonėms reikia ir to, ko jie turi tam tikromis tam tikromis sąlygomis. Nepasitenkinimas išprovokuoja tam tikrą veiksmą. Tikslas yra laukiamas rezultatas, kurio metu tariama, kad reikia rasti savo sprendimą. Taigi, pasiekus tikslą, atsiranda pusiausvyros momentas tarp poreikių ir norimo.
Reikėtų pažymėti, kad ne kiekvienas veiksmas gali būti vadinamas socialiniu. Taip yra dėl to, kad ne visada siekiama kitų žmonių.
Taigi, pavyzdžiui, labai specializuotas mokslo veikėjas gali stengtis realizuoti specifinį mokslinį ir pažintinį poreikį. Jis žino situaciją, susijusią su tam tikra žinoma informacija ir duomenimis, kuriuos reikia ištirti. Remdamasis tuo, mokslininkas parengia sprendimo planą, darydamas prielaidas, keldamas hipotezes, parinkdamas įrodymų metodus. Šiuo atveju veiksmas nėra socialinis. Žinoma, galimybė išsikelti mokslinį tikslą, pats jo sprendimas yra visuomenės raidos produktas. Be to, mokslininkas ieškodamas remiasi ankstesnių kartų suformuotu pagrindu. Šia prasme mokslininkas į spręstiną problemą žvelgia visos visuomenės akimis. Tačiau tam tikru momentu sprendžiant problemą pati paieška netaikoma socialiniam veiksmui.
Situacija suvokiama skirtingai, jei atlikdamas tyrimus mokslininkas jaučia poreikį sudaryti palankias sąlygas. Šis poreikis gali būti išreikštas, pavyzdžiui, sulaukus kolegų pripažinimo, įveikiant galimas kliūtis ir kita. Šiuo atveju mokslas vertinamas kaip žmonių sąveika. Dėl to vyksta socialinis veiksmas.
Nurodytas statusas atsiranda dėl to, kad susiformuoja dėmesys kitiems asmenims, kai numatoma netiesioginė ar tiesioginė sąveika.
Kaip socialinio veiksmo prasmę formuojantis principas gali būti laikoma motyvacija ir socialinės raidos šaltiniu. Orientavimasis į kitus iš esmės yra svarbiausia priemonė ir sąlyga, padedanti patenkinti žmogaus poreikius, įgyvendinti gyvenimo tikslus.
