Tyrimas supančiame pasaulyje yra nuolatinis žinių įgijimo procesas, kuris nuolat plečiasi, gilėja, tampa vis tobulesnis. Atskirti empirines ir teorines žinias. Pastarasis yra aukščiausias etapas ir susideda iš racionalaus komponento dominavimo prieš juslinį. Tai nereiškia, kad juslinis komponentas yra visiškai pašalintas - jis tampa antraeilis. Materialistinės teorijos sako, kad supratimas yra realus žmogaus išorinio pasaulio atspindys, taip pat jo atgaminimas, nes jis egzistuoja už žmogaus sąmonės ribų.
Teorinės žinios tiria tiesą ir klaidą, žinių patikimumą, taip pat pagrindinius pažinimo proceso etapus. Tam naudojami šie metodai ir metodai: idealizavimas, abstrakcija, dedukcija ir sintezė. Taip pat būdingas jo refleksyvumas ir žinių įgijimo proceso tyrimas. Jos formos: teorija, hipotezė, problema, principas ir dėsnis. Labai svarbu suprasti, kad nėra aiškios ribos tarp teorinio ir empirinio lygių.
Pažinimas ir kūrybiškumas yra dvi neatsiejamai susijusios sąvokos. Jie atspindi darnią objekto ir subjekto sąveiką, dėl to žmonija gauna daug žinių apie jį supantį pasaulį. Civilizuoti žmonės visais laikais domėjosi, kokią reikšmę kūryba turi žmogaus gyvenime. Yra istorinių įrodymų, kad žmonės šią problemą kėlė senovėje. Tuomet pirmiausia atsirado tokie apibrėžimai kaip žinios ir kūrybiškumas. Filosofija pasirodė vėliau ir patvirtino tiesą, kad žmogus nuolatos tyrinėja jį supantį pasaulį ir to dėka tobulėja. Augant žmonių sąmonei, jie vis labiau domėjosi ne tik būties problemomis, bet ir pasaulio kilme bei tuo, kokį vaidmenį šiame procese vaidina pažinimas ir kūrybiškumas. Garsūs to meto mąstytojai įdomiai bandė apibrėžti šių sąvokų esmę ir jų ryšį su būties paslapčių suvokimu. Dialektinė materialistinė filosofija pažinimą suprato ne kaip veidrodinį atspindį ar pasyvų apmąstymą, o kaip aktyvaus ir kūrybingo tikrovės atspindžio procesą. Čia žmogus veikia kaip viešas subjektas, kuris išties daro įtaką istorinės realybės eigai.
Šiuo metu, atsižvelgiant į nuolatinę naujausios informacijos ir inovacijų srautą mokslo ir viešųjų ryšių srityje, reikia būti kūrybingam sprendžiant mokslo ir technines problemas. Pažinimas ir kūrybiškumas šiuo aspektu yra svarbiausi veiksniai, kurie suaktyvina asmenybę ir priverčia ją išsamiau atsiskleisti. Apskritai tai prisideda prie galutinio tikslo pasiekimo.
Jei vertintume tokį klausimą kaip daugybės mokslų ir įvairių meno rūšių formavimasis, paaiškėtų, kad svarbiausią vaidmenį čia vaidino pažinimas ir kūrybiškumas. Vėliau filosofija susistemino žmonių paieškos rezultatus. Ji sugebėjo apibendrinti žinias ir leido nustatyti jų santykius.
Žinių teorijos pagrindus sudaro sociologija, antropologija, etika, kultūros studijos, taip pat hermeneutika. Atrodytų, kad per daugelį tūkstantmečių sukauptą žmonijos patirtį, atsižvelgiant į istorinę aplinką, šiuolaikinėje visuomenėje turėjo būti visiška harmonija. Tačiau iš tikrųjų mes stebime šiuolaikinės asmenybės krizę, kurią sukelia visuotinis integracinių procesų suvienijimas, ir tai atsitinka globaliu mastu ir yra dėl to, kad visuomenė vystosi technogeniniu šališkumu. Nepaisant to, kad žinios ir kūrybiškumas visada buvo varomasis visuomenės vystymosi veiksnys, šiandien mes susiduriame su akivaizdžia kūrybos krize, kuri susiformavo dėl didėjančio dvasinio vakuumo. Norėdami įveikti šią situaciją, galima sutelkti dėmesį į dvasingumo svarbą darniai žmogaus ir visos visuomenės raidai.
