Filosofijos samprata atsirado dar antikos laikais ir apėmė teorinę ir apibendrintą senovės graikų mokslininkų pasaulio viziją. Skirtingai nuo religinio mąstymo, būdingo antikos laikotarpiui ir viduramžiams, šiam mokslui būdingas žinių racionalumas, priklausymas nuo praktinių žinių ir gana tikslus mokslinis įvertinimas. Filosofinė pasaulėžiūra, kuri senovės laikais apėmė ir matematiką, astronomiją ir astrologiją, fizikos ir chemijos srities sąvokas, buvo vieno žmogaus ar mokytojo ir jo pasekėjų požiūris į supančią tikrovę.
Todėl filosofijos samprata buvo įvairių pagrindinių idėjų apie pasaulį ir žmogų, taip pat apie visuomenės ir gamtos santykį derinys. Tokie požiūriai leidžia žmonėms gerai orientuotis supančioje realybėje, motyvuoti savo veiksmus, suvokti tikrus įvykius ir tuo pačiu vadovaujasi kertinėmis vertybėmis, būdingomis konkrečiai civilizacijai.
Visuomenė: Visuomenės samprata filosofijoje yra esminė šio mokslo dalis, nes kiekvieno žmogaus gyvenimo negalima vertinti atskirtai nuo visuomenės. Šiuo atžvilgiu senovės mokslininkai „bendruomenę“ laikė sąmoningai ir savanoriškai susivienijusių žmonių sąjunga ir bendradarbiavimu. Taigi, Aristotelis vadino kiekvieną asmenį „politiniu gyvūnu“, priverstu bendrauti su valstybe, kur santykiai yra kuriami viešpatavimo ir paklusnumo principu. O Platonas buvo pirmasis filosofas, iškėlęs tendenciją totalitariškai interpretuoti bet kokią socialinę sistemą, kurioje vieno žmogaus vaidmuo išlieka minimalus.
Kitos sąvokos: Pagrindinės filosofijos sąvokos apima „pasaulio paveikslo“ kategoriją, žmogaus pažinimo ribas ir galimybes bei kitus klausimus. Dar antikos laikais senovės mokslininkai ypatingą dėmesį skyrė ontologijai, kurią galima laikyti atskira būties doktrina. Ši filosofijos samprata skirtingose mokyklose turėjo savo interpretaciją, kai kuriuose mokymuose jos nuostatos buvo grindžiamos dieviškomis intervencijomis, kiti mokslininkai pateikė materialistines idėjas. Būties problemas, būties būdą ir pasaulio egzistavimo prasmę aptarė senovės graikai, ir kiekvienas iš jų stengėsi rasti įrodymų pagrindą savo požiūriu.
Aristotelis nagrinėjo žmogaus išvaizdos problemą, ieškojo dieviškojo proto apraiškų ir aukštesnių jėgų įsikišimo į egzistuojančią tikrovę įrodymų, pasaulio sukūrimo klausimą perkėlė į metafiziką. Ontologinį filosofijos aspektą tyrinėjo ir Naujojo amžiaus filosofai, tačiau būties prasmės klausimas jau buvo svarstomas atskirai nuo senovės mokymų, o daugumos XVIII – XIX mokyklų atstovai atmetė galimybę įsikišti kitų pasaulių jėgoms į įvykius, vykstančius Žemėje.
XIX amžiuje filosofijos sąvoka buvo vis labiau koncentruojama į antropologiją, nes ši kategorija tuo metu dar nebuvo atskiras mokslas. Šis aspektas susiformavo tiriant ypatingas žmogaus savybes, tenkinančias jo poreikius, kuriuos reikia patenkinti. Norėdami gauti tai, ko nori, individas yra priverstas vystyti savo sugebėjimus, leisdamas jam užtikrintai judėti numatyto tikslo link.
O XIX amžiuje gyvenęs vokiečių mokslininkas R. Lotze tarp žmonių tikrovės išskiria žmogaus polinkius į atskirą kategoriją. Pirmame plane jis pateikia moralinių, religinių ir materialiųjų vertybių, mokslinių žinių ir turtų santykį. Nuo šių kriterijų priklauso kiekvieno žmogaus, siekiančio savo gyvenimo tikslų ir linkusio į dvasinį ar materialų pasaulį, įsitikinimai ir elgesys.
