Šiuolaikinio pasaulio visuomenės politinės institucijos yra tam tikras organizacijų ir institucijų rinkinys, turintis savo pavaldumą ir struktūrą, normas ir taisykles, racionalizuojančius politinius žmonių ir organizacijų ryšius. Tai yra toks visuomenės gyvenimo organizavimo būdas, leidžiantis įgyvendinti tam tikras politines idėjas, atsižvelgiant į specifinę situaciją ir reikalavimus. Kaip matote, koncepcija yra gana plati. Todėl turėtumėte išsamiau apsvarstyti jo savybes.
Klasifikacija
Visuomenės politinės institucijos skirstomos į dalyvavimo ir galios institucijas. Antrasis apima organizacijas, vykdančias valstybės valdžią skirtingais hierarchijos lygiais, o pirmąją sudaro pilietinės visuomenės organizacijos. Valdžios ir dalyvavimo institucijos yra politinė socialinė sistema, turinti tam tikrą vientisumą ir organiškai sąveikaujanti su politiniais veikėjais bei kitais politinės veiklos elementais.
Maitinimo mechanizmas
Politinės įtakos mechanizmas nustatomas per įvairių veikėjų, kurių viena yra politinės institucijos, veiklą. Valstybė yra pagrindinis galios organas, kuris naudojasi visa valdžia naudodamas priemones ir metodus. Būtent valstybė savo veikla aprėpia visą visuomenę ir atskirus jos narius, yra visiškai pajėgi išreikšti skirtingų socialinių grupių ir klasių interesus, sudaro valdymo aparatą ir reguliuoja įvairias gyvenimo sritis. Teisė ir tvarka užima ypatingą vietą, kai valstybė naudojasi valdžia. Ir teisinė valstybė užtikrina politikos teisėtumą, kurį palengvina valdžios institucijos.
Visuomenės vaidmuo
Kita pagrindinė politinės sistemos institucija yra pati pilietinė visuomenė, kurios rėmuose vykdoma partijų ir kitų organizacijų veikla. Naujojo amžiaus laikotarpiu tiek valstybė, tiek visuomenė buvo suformuotos Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, o tai įvyko dėl modernizacijos pokyčių. Nuo to laiko veikė pagrindinės politinės visuomenės institucijos. Valstybė čia veikia kaip tiesioginė valdžia, turinti visišką prievartos ir netgi smurto monopolį tam tikroje teritorijoje. O pilietinė visuomenė yra tam tikra antitezė.
Nuomonė Maurice Oriu
Institucionalizmo įkūrėjas, teisės profesorius iš Prancūzijos Maurice'as Oriou visuomenę laikė daugybės skirtingų institucijų deriniu. Jis rašė, kad socialiniai ir pilietiniai mechanizmai yra organizacijos, apimančios ne tik žmones, bet ir idealą, idėją, principą. Visuomenės politinės institucijos energiją iš savo dalyvių išgauna būtent dėl aukščiau paminėtų elementų. Jei iš pradžių tam tikras asmenų ratas susivienija kartu ir sukuria organizaciją, tada, kai visi į ją įsitraukia, yra pasitelkti idėjų ir supratimo apie vienybę vieni su kitais, ji gali būti vadinama institucija. Tikslinga idėja yra tokio reiškinio požymis.
Orijų klasifikacija
Institucionalistai nustatė šias politines visuomenės institucijas: korporacines (kurios apima valstybę, profesines asociacijas ir draugijas, profesines sąjungas, bažnyčią) ir vadinamąsias realiąsias (teisines normas). Abi šios rūšys apibūdinamos kaip originalūs idealūs socialinių santykių modeliai. Šios politinės socialinės institucijos išsiskiria taip: pirmosios yra įtrauktos į socialinius kolektyvus, o antrosios gali būti naudojamos bet kokiose asociacijose ir neturi savo organizacijos.
Didžiausias dėmesys buvo skiriamas įmonių įstaigoms. Jie turi daug bendrų bruožų, būdingų autonominėms asociacijoms: pagrindinė idėja, norminių normų rinkinys ir valdžios hierarchijos. Valstybės uždavinys yra kontroliuoti ir nukreipti ekonominį bei socialinį visuomenės gyvenimą, išlaikant neutralią visos šalies tarpininkavimo jėgą, išlaikyti pusiausvyrą, integruotą į vieną sistemą. Šiandien Rusijos politika eina tiksliai šia progresyvia linkme.
Sistemos ypatybė
Visuomenės politinės institucijos yra priemonė, per kurią realizuojama valdžia. Jie apibūdina valstybės ir piliečių asociacijų sąveiką, nustato visuomenės politinio organizavimo sistemos efektyvumą. Politinė sistema yra visų šių veiksnių derinys. Funkcinis jos bruožas yra politinis režimas. Kas tai yra Tai tam tikroms valstybės rūšims būdingų politinių santykių visuma, naudojamos priemonės ir metodai, esami ir nusistovėję visuomenės ir valstybės valdžios santykiai, egzistuojančios ideologijų formos, klasiniai ir socialiniai santykiai. Atsižvelgiant į asmens socialinių laisvių laipsnį ir visuomenės bei valstybės santykius, išskiriami trys pagrindiniai režimai: autoritarinis, demokratinis ir totalitarinis.
Demokratija kaip populiariausias būdas
Pagrindinės visuomenės politinės sistemos institucijos ir jų tarpusavio ryšiai geriausiai matomi demokratijos, kuri yra socialinio ir politinio gyvenimo organizavimo forma, kuriai būdinga gyventojų galimybė pasirinkti įvairias socialinio vystymosi alternatyvas, pavyzdžiu. Paprastai visos politinės institucijos yra įtraukiamos į demokratinį procesą, nes šis konkretus režimas reikalauja maksimalaus socialinio ir politinio aktyvumo iš visų gyventojų sluoksnių ir yra atviras bet kokiems socialinių pokyčių variantams. Pati demokratija nereikalauja radikalių valdančiųjų politinių partijų pakeitimo, tačiau tokia galimybė neabejotinai egzistuoja. Šio režimo politinės partijos, socialiniai judėjimai ir visuomeninės bei politinės organizacijos yra nepaprastai gausos ir įvairovės, todėl demokratinėms visuomenėms visada būdingas netikrumas, nes politiniai ir socialiniai tikslai nuolat keičiasi savo esme ir kilme. Jie visada pasirodo labai prieštaringi, sukelia pasipriešinimą ir konfliktus bei yra nuolat keičiami.
Kas yra įstatymo norma?
Šį terminą politologijoje galima rasti beveik visur. Bet ką jis reiškia? Teisės valstybė yra pati svarbiausia demokratinė institucija. Jame valdžios institucijų veiksmus visada riboja moralinė, teisinė ir politinė sistema. Teisinės valstybės principais grindžiamos visuomenės politinės institucijos yra orientuotos į žmonių interesus, sukuria vienodas sąlygas visiems piliečiams, nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties, statuso, religijos, spalvos ir pan. Konstitucionalizmas tokioje valstybėje užima ypatingą vietą ir yra stabilizuojantis veiksnys, užtikrinantis tam tikrą valdžios vykdomos politikos nuspėjamumą. Konstitucijos pradžia yra įstatymo principo, o ne tokio veiksnio kaip jėga, prioritetas. Galime sakyti, kad pagrindinė teisinės valstybės politinės sistemos institucija yra pats įstatymas, kuris čia veikia kaip vienintelis ir pagrindinis įrankis bei reguliuoja įvairius socialinio gyvenimo aspektus.
Instituciniai klausimai
Visuomenės politinės institucijos dažnai susiduria su problema sąveikaudamos su viešąja nuomone, tai ypač aktualu valdžios vertikalės sistemos pertvarkymo ir pokyčių laikotarpiu. Šiuo metu aštriai kyla klausimas dėl poreikio pripažinti naujas ir senas institucijas, ir tai retai padidina pačios visuomenės nuomonę apie šių institucijų egzistavimo tikslingumą ir būtinumą apskritai. Daugelis politinių partijų ir socialinių judėjimų negali susidoroti su šiomis problemomis.
Pagrindinės problemos tendencijos
Šiame numeryje yra dvi kryptys. Pirma, naujos institucijos ne iš karto sulaukia visuomenės nuomonės pripažinimo ir palaikymo. Antra, nevykdydamos plataus masto kampanijų savo veiklai žiniasklaidoje paaiškinti ir be pagrindinio jau įsitvirtinusio ir įtakingo politinio elito ir jėgų palaikymo veiksnio, naujos institucijos negali pasirodyti savo kelią. Post autoritarinėms šalims siekiant demokratizacijos taip pat aktuali tokių reiškinių kaip visuomenės politinių institucijų veiksmingumo problema. Tai sukuria užburtą ratą. Naujosios politinės demokratinės jėgos negali iš karto įsigalioti, nes nėra būtinos masių ir elito paramos, jos negali sulaukti palaikymo ir teisėtumo pripažinimo, nes plačiosios masės akivaizdoje jos yra neveiksmingos ir nesugeba padėti išspręsti visuomenės patiriamų problemų. Būtent tai ir daro Rusijos politika šiame etape.
Demokratinio režimo ir jo institucijų efektyvumo analizė
Išanalizavus teisines politines visuomenės institucijas paaiškėja, kad jos tampa tikrai veiksmingomis dėl labai ilgo adaptacijos ir plėtros proceso, laikantis visuomenės tradicijų. Pavyzdžiui, apie aukštą demokratinį Vakarų šalių pobūdį verta kalbėti tik nuo XX a. Naujų socialinių ir politinių institucijų kūrimas ir tvirtinimas vyksta trimis pagrindiniais etapais. Pirmasis yra formavimas ir formavimas, antrasis yra jo įteisinimas ir visuomenės pripažinimas, trečiasis yra pritaikymas ir vėlesnis efektyvumo didinimas. Tai yra antrasis etapas, kuris užima ilgiausią laiką, ir tikimybė, kad jis atsitrauks į pirmąją fazę, yra didelė. Kaip rodo istorinė „demokratinės konstrukcijos“ patirtis, pagrindinė problema yra suteikti socialinę kryptį ir atitikimą plačiosios visuomenės interesams.
